Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šnabždesys

Šnabždesys Skaitydamas jaunų autorių knygas visuomet susiduriu su tam tikrais tokių knygų vertinimo keblumais – viena vertus, žinojimas, kad tai parašyta jauno žmogaus, vienaip ar kitaip autoriaus atžvilgiu verčia daryti tam tikrų nuolaidų – žmogus nepatyręs, dar tik pradedantis kūrybinį kelią, kupinas entuziazmo ir noro pasakyti ką nors nauja, taigi tokius tekstus dėti į vieną gretą su žinomais rašytojais ir klasikais būtų kiek nesąžininga. Kita vertus – tekstas, pasirodęs knygos pavidalu, savaime jau tampa literatūros proceso dalimi, o jauno, pradedančio rašytojo išskyrimas ir kitų kriterijų išgalvojimas būtent jam, padaro meškos paslaugą pačiam pradedančiajam.

Gal aš ir klystu, bet kažkodėl esu linkęs vertinti remdamasis antrąja prielaida – gerų, įdomių ir netikėtų jaunų autorių tekstų išties esu skaitęs; kai kurie jų nė kiek nenusileidžia žinomų autorių kūriniams, todėl juos statyti lygiagrečiai, kiek žemiau ar šone „pripažintųjų“ yra neteisinga. Labai apsidžiaugiau kultūros savaitraštyje „7 Meno dienos“ (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=683&kas=straipsnis&st_id=5179), radęs serbų kilmės režisierės ir dramaturgės iš Jungtinės Karalystės Svetlanos Dimcović mintis kaip tik šiuo klausimu. Kalbėdama apie kūrybos vertinimą ji pabrėžia, kad jaunų dramaturgų darbai turi būti vertinami lygiai taip pat, pagal tuos pačius kriterijus kaip ir profesionalų: „Elgtis su jais (pradedančiais dramaturgais, G.K.) kaip su vaikais yra labai grubu. Asmeniškai man nepatinka, kai su manimi elgiamasi kaip su vaiku. Laikyti juos mėgėjais taip pat klaida, nes tuomet jie imtų tokiais jaustis. Jei jie save laikys mėgėjais, niekad neišdrįs rašyti profesionaliam teatrui. <...> Nereikia jų laikyti mėgėjais tik todėl, kad jie pradedantieji“. Nesunkiai šiuos režisierės žodžius apie teatrą galima pritaikyti ir literatūrai. Taip ir pamėginau skaityti debiutinį Viliaus Normano romaną „Šnabždesys“ – žiūrėti į tai ne kaip į dvidešimtmečio „pradedančiojo“ tekstą, o tiesiog kaip į tikrą literatūros kūrinį.

Įdomiausia šiame kūrinyje pasirodė puikus autoriaus sumanymas net du kartus sukurti iliuziją, ja apsvaiginti skaitytoją, o paskui staiga netikėtai viską sugriauti paliekant skaitytoją – labai  hiperbolizuotai tariant – šoko būsenoje. Pirmoji iliuzija, kuri prasideda nuo pat pirmųjų knygos puslapių ir išsitęsia iki 60-ojo, yra žinia apie nenumaldomai artėjančią pagrindinio veikėjo, filosofijos dėstytojo Normanto Eidinto, mirtį (gydytojas jam „duoda“ du mėnesius). Taigi  pirmojoje dalyje Eidintas kelia  egzistencinius klausimus ir ieško atsakymų į juos. Tam puikiai pasitarnauja ir paties autoriaus filosofijos studijos – jis žino daug garsių filosofų pavardžių, daug puikių jų minčių, todėl neatitikimo tarp pagrindinio veikėjo (filosofijos dėstytojo) svarstymų ir dvejonių bei paties pasakojimo čia nėra. Kai kur Eidinto svarstymai primena nedarnų skirtingų minčių (jo paties pramaišiui su garsių filosofų mintimis) kratinį, tačiau jei taip buvo siekiama atskleisti jo gilų „pasimetimą“, artėjančios mirties akivaizdoje, sakyčiau, tai puikiausiai pavyko (veikėjas pristatomas kaip labai racionalus žmogus, žinantis ko siekia, tačiau tokioje situacijoje yra visiškai nenuspėjamas – jame kovoja du pradai – susitaikymas ir noras gyventi, todėl mėgindamas apsidrausti jis eina į bažnyčią). Tai žmogaus, priėjusio ribinę gyvenimo situaciją (mirtis šiuo atveju kaip tik ir yra ta gyvenimo riba), laikysena – klausimas ir abejonė, neviltis ir tikėjimas, kad viskas dar gali baigtis laimingai.

Kai perskaitęs pirmąją dalį, patenki į antrąją ir ten atrandi dar gyvą Eidintą, ir dar po dvylikos metų, supranti, kad buvai sumaniai apmulkintas.

Antroji autoriaus sukurta iliuzija griūva tik knygos pabaigoje, kai paaiškėja, jog visą knygą skaitęs kaip pagrindinio veikėjo mintis ir jo pasakojimą, supranti, kad gerokai klydai, ir autorius tave apgavo dar sykį. Paskutiniuosiuose knygos puslapiuose netikėtai išdygsta šios knygos autorius ir papasakoja istoriją, jog sykį jam sėdint autobusų stotelėje ant suolelio ir berūkant, šalia prisėdo senyvas vyriškis ir papasakojo visa tai, ką dabar pats perskaitei. Prisižadėjęs parašyti apie tai romaną, jis savo pažadą ištesėjo su kaupu: „Seniai norėjau parašyti ką nors panašaus, bet vis nebuvo už ko užsikabinti. Pagaliau radau. Grįžęs namo puoliau viską užsirašinėti. Reikėjo pakeisti vardus, pavardes, nenaudoti konkrečių faktų, pavadinimų. Kas tikra? Nenoriu visiškai atskleisti paslapties <...> Daug dalykų ir pats sugalvojau. Daugiausia vis dėlto čia mano kūrybos. Tačiau pati koncepcija nukrito man lyg iš dangaus, tiksliau – pati prie manęs prisėdo...“ (p. 188). Galų gale paaiškėja, kad autorius tik žaidžia tikroviškumo iliuzija, mėgindamas atskleisti jam pačiam svarbius dalykus, mėgindamas atsakyti į jam rūpimus gyvenimo klausimus. Todėl ir knygą, pavadintą „Gyvenimo filosofija“, kurią romane prisipažįsta rašąs Normantas Eidintas, matyt, reikėtų traktuoti kaip Viliaus Normanto knygą „Šnabždesys“. Tai viena ir ta pati knyga, o veikėjo ir autoriaus vardo bei pavardės sutapimas šiame kontekste, matyt, irgi neatsitiktinis.

Autorius savo pasisakymuose (http://www.bernardinai.lt/index.php?1345074834 ), ir bent jau vienoje romano vietoje, išpažįsta nemėgstantis televizijos ir ypač muilo operų, tačiau romano siužeto ir muilo operų bendrumo nepastebėti tiesiog neįmanoma. Romano pasakojimas konstruojamas pagal geriausių telenovelių analogiją, tik antrojoje dalyje „po dvylikos metų“, veiksmas vyksta nuolatos vis grįžtant į praeitį (pasakojami reikšmingiausi įvykiai, nutikę per tuos dvyliką metų). Gal tokiu būdu pamažu mėginama skaitytojui atskleisti netikėtas tiesas, nes kitaip šitokį pasakojimą būtų išties nyku skaityti, ir retas kuris skaitytojas ištvertų iki galo.

O romano siužetas rutuliojasi taip: knygos pradžioje sužinojęs, kad po dviejų mėnesių mirs, Normantas Eidintas nemiršta. Apie savo artėjančią mirtį jis papasakoja tik savo geriausiam draugui Edvinui, kuris bičiuliškai prisipažįsta norįs būti jo vietoje. Po kelių mėnesių jis ir miršta, o Eidintas lieka visiškai sveikas. Mistika? Stebuklai? Nė velnio.. Pasirodo, kad Edvinas ir Eidintas –  broliai dvyniai (kažkodėl jų panašumo niekas nepastebėjo), kurie buvo auginti skirtingose šeimose (mama, rodos,  juos paliko) – Eidintą jo šeima mylėjo, o Edvino – ne. Ypač jo nemylėjo sesuo, kuri sukeitė brolių dvynių kraujo mėginius, dėl to ir išėjo tokia painiava knygos pradžioje.

Jei tai ir būtų visas šio romano siužetas, sakyčiau, kad kopijuotos blogiausios muilo operos. Dabar gi pavyzdžiu imtos pačios geriausios: Eidintas visą gyvenimą (tai jam paaiškėja labai negreitai, tik po tragedijos) mylėjo klasės draugę Rugilę, kurią paliko bent porą kartų – vieną sykį, kai siekdamas mokslų išvažiavo studijuoti, kitą kartą – siekdamas karjeros. Savo žmonos Austėjos jis niekada nemylėjo, nors sugyveno su ja palyginti gražiai. Jie negalėjo turėti vaikų, bet kai staiga Rugilė praneša, kad ji nėščia, apstulbsti – kuo čia dėtas Eidintas. Pasirodo, ji nėščia nuo jo, nors tam nebuvo jokių logiškų priežasčių, išdėstytų tekste. Na, žinoma, jie kelis kartus matėsi, bet, pavyzdžiui, aš irgi  susitinku su moterimis, bet kad jos visos nuo manęs tapo nėščios taip nepasakyčiau. Bet čia ne apie mane. Rugilė liepia jam rinktis – ji su vaiku arba žmona. Norėdamas išsaugoti savo reputaciją (jis eina į politiką, paskui net tampa prezidentu) jai praneša, kad jo žmona irgi nėščia ir jos palikti tokioje situacijoje negali (iš tikrųjų jo žmona nėra nėščia, nors jie ir daro visokius tyrimus). Po šitokios žinios Rugilė pasako, kad negali gyventi be jo ir rengiasi visam laikui išvykti į užsienį. Tuomet Eidintas susigriebia, kad nenori jos paleisti ir važiuoja pas Rugilę į namus. Ten randa mamą, kuri jam pasako, jog Rugilė išvažiavo į oro uostą ir užuot skubinusi jį vytis, ilgai pasakoja, kaip jos duktė myli Eidintą. Dar duoda jos dienoraščius su meilės eilėraščiais, skirtais pastarajam, ir jis jau skuba, lekia. Suspėja (kaip tikroj geroj muilo operoj), bet Rugilei blogai, ji vežama į ligoninę, kur, pagimdžiusi mergaitę, miršta. Eidintas ir jo žmona Austėja įsivaikina šią mergaitę, pavadina Saule ir gyvena...

Tačiau ir tai dar ne visa istorija – kur dar pasakojimai apie politinį gyvenimą (vietomis nesunkiai galima rasti Lietuvos įvykių atitikmenų), Eidinto prezidentavimą, jo nuovargį, neviltį ir vėl norą sąžiningai dirbti, nepatenkintų rėmėjų užsakytą jo žmonos žmogžudystę bei elgetaujančią moterį, kurią įtūžęs Eidintas kažkada vijo šalin, vadindamas šiukšle...

Ar šitokie siužeto vingiai gelbėja tekstą – nežinau, bet kad perskaitęs romaną, imi gailėtis prarasto laiko – tai tikrai. Žinoma, paklausite, kodėl nemečiau jo skaityti tik įpusėjęs? Todėl, kad visuomet šventai tikiu, jog tekstą iki paskutinio sakinio dar galima išgelbėti. Kaip pasakytų knygos autorius – naivumas pražudys pasaulį... Gal būt, nesiginčysiu...

Kas yra šnabždesys? Knygos pabaigoje pasakoma gan įdomi, išties graži mintis: „Svarbiausius dalykus – pirmą kartą prisipažindami meilėje, patikėdami didžiausią paslaptį, išpažindami nuodėmes, šnabždame“ (p. 198). Visas šis romanas – tai Normanto Eidinto šnabždesys, patikint didžiausią paslaptį, išpažįstant nuodėmes. Gerai, puikiai sugalvota, bet šnabždėjimą galima ir visai ne taip išgirsti...
Gediminas Kajėnas
2005-12-05
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 198
Kodas: ISBN 9986-16-445-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-05 11:30
Arvena
Trumpas paaiškinimas apie dvynius - jei jie būna monozigotiniai, tada būna panašūs, o jei heterozigotiniai (siaubas, kaip baisiai skamba :) tada jie panašūs vienas į kitą tik kaip paprasti broliai, arba net ir visai nepanašūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą