Šnabždesys

Iš pradžių erzino citatų ir klišių gausa, pagrindinio herojaus būdo „teisingumas“ ir ant jo pečių užkritusi sunki Likimo ranka (sužino, kad greit mirs). Jis toks racionalus-rimtas-simpatiškas-man sekasi-aš teisingas-netikiu Dievą-bet ieškau-myliu žmoną-bet turiu ir praeitį... kad negali patikėti, tačiau patiko tai, kad „Šnabždesys“ yra tvirtai sustyguotas (išskyrus kiek suveltą ir be reikalo „sudetektyvintą“ pabaigą), sukonstruotas ir apmąstytas darbas. Gal idėja, kaip autorius pats prisipažino, nukrito iš dangus, bet prie jos daug dirbta, nežiūrint to, kad vyrėlesnio žmogaus akimis žvelgiant ji naivoka ir per daug supaprastinta. Patiko ir bendras stilius (dialogai atkrinta!) - vyriškas, šiek tiek kapotas, lakoniškas, neperkrautas.

Knyga turėtų patikti jauniems žmonėms, pradedantiems ieškoti gyvenimo prasmės (t.y., tai pačiai auditorijai, kuri svaigsta nuo Bacho, Coelho), jie gal net išsirašinės citatas į savo užrašų knygeles ir dalinsis su kitais; ji turėtų patikti ir „muilo operų“ gerbėjoms - ryški, paprasta, aiški ir, nežiūrint siužeto vingrybių, tiesi kaip strėlė. Ji taip pat gali patikti žmonėms, kurie neturi laiko ar noro skaityti sudėtingesnės literatūros, bet jų netenkina ir nuotykinė/detektyvinė/fantastinė poilsinė rašliava.

Tačiau intriga įsibėgėja – kaip žiūrint pro važiuojančio traukinio langą. Svarbu at-važiuoti. Pasakojama istorija nugali pasakojimo formą. Įtraukia. Maždaug tada, kai herojus ima kilti politinės karjeros liftu, negrabiai įžengia tvarką ardantis Pats Gyvenimas. Herojus Normantas ima Abejoti. Tarsi senovės graikas būtų persikėlęs į mūsų dienas su Esminiais Klausimais ir vis dar ieškotų atsakymo. Nervuoja: ką rinktis, ką rinktis! Graikų traukinys tarsi seniai seniai nuvažiavo. O čia - tykiai užsirūkius autobuso stotelėje ant suoliuko šalia prisėda pagyvenęs žmogus. Kalba negarsiai, turbūt sako kažką svarbaus, įtempiu klausą... Nepaleidžia.