Skaitalas

Skaitau Bukowskį? Velnią aš jį skaitau! Vien prisidengiu ir akim šaudau. Reikia tik nepamiršti puslapių vartyti, kol Bileinas sagstosi kelnes (aha, pusę knygos jis atsisagsto – užsisagsto, atsisagsto – užsisagsto, ir vėl iš pradžių). Kol Bileinas susitinka su Mirtim, ieško raudonų žvirblių ir kitaip mėgina susigadinti gyvenimą. Šiaip, pagalvojau, jis visai panašus į mano žiurkiukus – ir tiems, ir anam vis nepavyksta susirasti moteriškės, todėl tokia sumaištis. Tačiau mažajam Bukowskio terminatoriui tiesiog nedera turėti moteriškės, kuri įspirtų jam į subinę taip, kad visatoje vėl įsivyrautų harmonija, o egzistencialistai nusigraužtų nagus iki kulnų. Viltis, kad genderinė pusiausvyra nusistovės, mane palieka kartu su Plaukuotąja gyvate iš kosmoso (c). Ta mažulė tikrai galėjo forsuoti laimingą pabaigą. Raudonasis žvirblis tam tinka daug mažiau. Nežinau, ką galvojo Bukowskis, bet puikiai įsivaizduoju, ką apie tokią perspektyvą pasakytų trečiojo aukšto žiurkiukai. Mes – už normalią orientaciją!

Mažasis pilvotas terminatorius išsvaido į šalis chuliganus, bet pralaimi azartiniams žaidimams ir hemorojui. Žodžiu, spindi tuo pačiu „Faktotumo“ žavesiu, nuo kurio eilinis buitinis alkoholikas įmanytų paryčiais išsiversti kaip pirštinė. Aha, Bileinas yra nevykėlis lygiai tiek, kiek reikia, kad aš suprasčiau, jog jis nevykėlis. Bet ne tiek, kad suprasčiau, jog tarp mudviejų yra tik vienas nevykėlis. Bukowskis man dvidešimt penktuoju kadru (ar keliasdešimtuoju kableliu) komposteruoja smegenis – nevykėliai-nevykėliai-nevykėliai. Ir jis teisus! Net jei visi vietiniai žiurkiukai nusipraustų ir nusigrandytų spuogus, vis tiek jie tokie velniškai bejėgiai nepažįstamame bare, kur iš jų, pavyzdžiui, nulupa velniažin kokius pinigus, nes „mes neturim meniu“ (linkėjimai „In vino“). Lažinuos, Bileinas tokį barmeną pavaišintų kulka.

AAA! Supratau! „Skaitalas“ yra virusas, kuris normalius, kultūriškai ir akademiškai aktyvius filologus verčia anoniminiais literatais ir alkoholikais. „Skaitalas“ – tai švirkštas su dviem adatomis, variantas be pralaimėjimų. Skaitydama galiu tik pasirinkti, ar gailėsiuos, kad esu, ar gėdysiuos, kad nesu. Bet kokiu atveju į galvą duos priminimas, kad šiame pasaulyje norisi apginti kanarėles, o žmones šaudyti nuo stogų ir bažnyčių bokštų. Viskas, metu Bukowskį velniop (padovanosiu dėdei – pusaklis). Istoriją apie dramblį vis tiek jau nusirašiau į protingų pokalbių atmintinę, galėsiu cituoti. Ir kodėl aš galų gale turiu mėgti Bukowskį? Jei su didesniu malonumu skaityčiau Burroughsą arba žiūrėčiau Eurovizijos kartojimą su žiurkiukais.