Skaitalas

Knyga, kuri kelia daugybę klausimų. Sakoma, kad taip daro tik geros knygos. Tik šį kartą viskas kiek kitaip, nes knyga kelia klausimus pati apie save.

Pirmas klausimas: tai visgi kas čia – tikras skaitalas ar jo parodija? Privatų detektyvą samdo ponia mirtis, kad surastų jai mirusį Seliną, paskui jis ima tirti neištikimybės bylą ir gaudo seksualią ateivę... Pergrūsti įvykiai, ryškus sekso ir seksualumo vaikymasis, nevykę epitetai ir nejuokingas humoras. Na taip, pagalvoji – tokia jau būna ta prasta literatūra. Tačiau ar Bukowskis – prastas rašytojas? O gal Charlesas nori mus perspėti? Arba dabar pragare juokiasi, nesugebėjęs pavyti Džoiso talentu, bet išnaudojęs jo formulę – užmink neišsprendžiamą mįslę, ir tave minės per amžius?

Antras klausimas: ar aš tik nesugaišau poros dienų tuščiai, skaitydamas šią knygą? Atsakyti sunku. Gal dėl pagarbos Bukowskiui, gal dėl bijojimo pasirodyti snobu liežuvis nesiverčia sakyti „Taip“.

Trečias klausimas: tai kas gi buvo tas Bukowskis? Tiesiog susireikšminęs alkoholikas ar genialus rašytojas? Atsakymo rasti vėl niekur neišeina. „Paštas“ – kartos manifestas, visų vienišų ir neturinčių kur eiti knyga, o „Skaitalas“?.. Negi eilinė alkoholiko knyga, parašyta pritrūkus pinigų?

Abejones dėl parodijos kelia ir tai, kad prastieji panašios literatūros bruožai čia ne sutirštinami ir nesuhiperbolizuojami, o atvirkščiai – jie švelninami, ir vietomis knyga pasirodo gana elitinė. Kad ir tas Selinas. Kokį velnią jis veikia skaitale, skirtame (bent jau tipiški skaitalai būna tam skirti) žmonėms, niekada neskaičiusiems nei eilutės iš šio genijaus kūrybos?..

Atleiskite už recenzijos trumpumą. Tiesiog nesusivokiu, ką ir kodėl noriu pasakyti apie šią knygą... Ji tokia kontraversiška, kontraversiškesnė už patį autorių. Damn it.

„Anksčiau nuobodūs rašytojai rašydavo įdomias knygas. Dabar ir rašytojai, ir knygos tokie patys...“