Pjūti fjūūt!, arba Netiesų dvaras

Jurgis Kunčinas – netradicinis autorius, tad sumaniau parašyti netradicinę recenziją. Užsimečiau ABBA gabaliuką, pasiėmiau į vieną ranką knygą, į kitą - sumuštinį su raugintais agurkiukais, sėdau prie kompiuterio. Menu, kai paėmiau į rankas pirmąją (pirmąją, su kuria susidūriau) Kunčino knygą „Tūla“, ji mane sužavėjo, pakerėjo, užvedė, sužlugdė, pasmerkė virimui savose sultyse bei įžiebė manyje viltį, kad dar nesu dugne. Kad ir ką sakytum, vis tiek nepavyktų nusakyti, kokia ta knyga („Tūla“). Ne veltui už šį romaną Kunčinas 1994 metais gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Iš šio kūrinio mano smegenų vingiuose užsiliko viena smagi lotyniška sentencija: „Strontio cacato per forte“ (vertimas: „šūdas, išspaustas per prievartą“). Tad kiek beskaičiau daugiau Kunčino kūrybos, nė vienam kūrinukui negalima taikyti šio lakaus posakio. Kuo mes ir galim džiaugtis. Žmogus, kurį galima vadinti vienu iš literatūrinių genijų, mirė. Jis mirė, tačiau liko tūkstančiai puslapių, kuriuos jis atbeldė iki kraujo daužydamas elektroninę rašymo mašinėlę, kuri gal dar iki šiol tebestovi ant jo darbastalio, su nauju, ką tik įdėtu, popieriaus lapu. Romanas „Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras“ – paskutinė autoriaus knyga. Nors kai kurie romano recenzentai teigė, kad juos atstumia knygos viršelyje užrašytas teiginys „paskutinis romanas“, ją verta paskaityti vien jau dėl to. Žmogau, nesvarbu, kad neskaitei nė vienos Kunčino knygos prieš tai, mesk visus darbus, lėk į knygyną ir pirk šią knygą! Tau to reikia...

Pats, pamatęs šio kūrinio pavadinimą laikraštyje, pagalvojau, jog pavadinimas pranoksta ir patį Kunčiną. Man jis iš pirmo karto asocijavosi su spjūviu. Spjūviu į veidą... Tokiu ilgu ir gausiu. Paskui išaiškėjo, kad taip švilpavo paukštelis. Negeri tie paukšteliai. Tai jie į langą beldžia, tai švilpauja. Rezultatas – tas pats. Tyliai atsliūkina baltoji su dalgiu. Manykit ką norit, tačiau skaitydamas knygą, aiškiai jaučiau mirties nuojautą. Nežinią, ką jautė pats Kunčinas, tačiau aš, kaip adresatas, jaučiau mirties kvapą. Iš esmės romanas pateiktas kaip memuarai (gal iš čia ir tas mirties kvapas?) Memuarai seno gero recidyvisto Blado Klero. Knyga suskirstyta apytrumpėmis istorijomis, kurias ir pasakoja minėtasis recidyvistas. Knygos anotacija klykte klykia, kad čia pilna sekso, narkotikų, žudynių ir prievartavimų. Tačiau tiesa ir tai, kad visa tai patiekiama juodosios komedijos pavidalu.

Kunčinas visada mėgo vaizduoti žmogų, mėtomą įvairiausių gyvenimo negandų. Galima netgi teigti, kad toks stilius buvo autoriaus „arkliukas“. Vaizduodamas pagrindinio herojaus realų ir dvasinį gyvenimą, Kunčinas kaip visada tirštais potėpiais drabsto įspūdingas detales. Autorius kaip visada kuria modernistinį pasakojimą. Pastabus skaitytojas turėtų iškristalizuoti dvi pasakojimo linijas: paties Klero gyvenimo istoriją ir Lietuvos istoriją nuo praėjusio amžiaus vidurio. Autorius greičiausiai to ir siekė. Kadangi Kunčinas rašė nemažai publicistikos, tai istoriniai momentai pagauti subtiliai tiksliai.

Įdomus romanas ir kompoziciniu požiūriu. Visų pirma autorius ne be reikalo numeruoja skyrius dvigubai. Vienas skaičius didėja, kitas mažėja. O būtent toks ir yra žmogaus kelias per istoriją. Kelias nuo gimimo iki mirties. Visų antra, pirmojoje istorijoje minimas tiltelis yra struktūrinis elementas, jungiantis pavienes istorijas į vienumą.

Mano lietuvių kalbos mokytoja kartą išsidavė, kad vengia kūrinių su erotikos elementais, nes seksas jai tabu (įdomumo dėlei paminėsiu, jog ji turėjo keturis vaikus nuo dviejų skirtingų vyrų, o vienas iš jų – buvęs mokinys), tad aš irgi nešnekėsiu apie moteris, kurių romane nemažai (vis dėlto pagrindinė moteriškos lyties atstovė – Kotryna Merkinietė. Tai jos paveikslas meistriškai piešiamas ne vienoje istorijoje). Žodžiu, knyga yra verta dėmesio. Ir daug...