Pjūti fjūūt!, arba Netiesų dvaras

„Man teko būti liudininku, / kaip senoji gadynė pasikeitė / į naująją, tą gadynę, / kada Lietuvos svietas / balana švietėsi, vyža avėjo, / spragilu kūlė, / dūminėse gryčiose gyveno, / daug dainavo, daug meldėsi, / daug dirbo, daug gėrė ir lėbavo“, – rašė Mikalojus Katkus 1927 m. Po šiais žodžiais galėtų pasirašyti ir Jurgis Kunčinas, kurio paskutiniame romane Pjūti fjūūt!, arba Netiesų dvaras (2004) užrašoma ir apmąstoma ne XIX, bet XX ir XXI amžių Lietuvos istorija.

Tokią istoriją – Kunčino žodžiais tariant, atimdamas popieriui nekaltybę – poetiškai užrašė ir Gintaras Grajauskas savo poezijos knygoje Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004). Ir Kunčinas, ir Grajauskas tęsia Mikalojaus Katkaus pradėtą darbą ir pasakoja apie naujausios Lietuvos istorijos vingius. Poetinę šios istorijos versiją aptarė Viktorija Šeina (http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura/lt), o Kunčino pateiktą prozinį naujausio gyvenimo skerspjūvį išsamiau analizavo, regis, tik Renata Šerelytė recenzijoje „Paukščio kaulų bokštas“ (Metai, Nr. 11, 2004). Pratęsdamas naujausio Kunčino romano refleksiją, pamėginsiu atsakyti į vieną klausimą: kaip rašytojas vaizduoja naujausią balanos gadynę?

Visų pirma reikia aptarti romano parateksto dalykus, kurie šiandieniniam skaitytojui leidžia apsispręsti, ar verta pirkti šią knygą. Pirmajame romano viršelyje regimas raudona spalva nudažytų suolelių ir sienų vaizdas skaitytojui, susipažinusiam su ankstesne autoriaus kūryba, signalizuoja, kad galbūt ir šiame kūrinyje jis susidurs su autentiškais tikrovės apmąstymais. Šį įspūdį sustiprina ir romano pavadinimas, bylojantis apie kūrinio problematiką. Žinoma, nuovokus skaitytojas netruks pagalvoti, kad galbūt pavadinimas yra apgaulingas, bet šiuo atveju taip nėra. Tai patvirtina ir knygoje pateikti keturi juodraštiniai teksto puslapiai. Skaitytojas turėtų nustebti: „Ar XXI amžiuje dar kas nors rašo ranka? Kas gali atsisakyti malonumo spaudyti mygtukus?“ Pasirodo, kad dar yra nepripažįstančių to, kuris, anot Grajausko, klausia: „ar išjungdami mane jūs iš tiesų įsitikinę jog / norite mane išjungti? Jei taip – paspauskite ‘taip’“. Žmogus, kuris rašymo metu naudojasi popieriumi, o ne kompiuteriu, jau savaime atkreipia dėmesį. Taigi intriga tęsiasi. Ją sustiprina ir ketvirtajame knygos viršelyje parašytas teiginys, kad tai „paskutinis“ Jurgio Kunčino romanas. Be to, nurodoma, kad jame „sekso scenų, žudynių, prievartavimo aprašymų apstu“. Kitaip sakant, teigiama, jog romane yra tai, ko trokšta vidutinis skaitytojas, kurio poreikius patenkintų, pavyzdžiui, Tomo Staniulio romanas Uranas – 235 (2004). Vis dėlto kitokio plauko skaitytojas gali paklausti, ar nėra prekiaujama Anapilin išėjusio autoriaus vardu. Mane patį žodžių junginys „paskutinis romanas“ verčia padėti knygą atgal į lentyną, bet aš to nepadarau, nes nepatingiu perskaityti teiginio, kad romanas – „tai farsas, juodoji komedija, kurios ištakų toli ieškoti nereikia – pakanka apsidairyti aplinkui“. Dar žvilgteliu į besišypsančio autoriaus nuotrauką, užmetu akį į leidyklos pavadinimą, perskaitau apgaulingą anotaciją bei Antano A. Jonyno atsiliepimą, kad „rašytojo papasakota jo amžininko ir bendraamžio istorija ir gyvai, ir psichologiškai tiksliai atspindi egzistenciškai absurdiško vaizduojamojo laiko panoramą“ (p. 230).  Esu įtikintas, ir man belieka sumokėti aštuoniolika litų. Už ką?

Už autentišką ir menišką savojo laiko liudijimą. Kunčinas šiame romane, kaip ir kituose kūriniuose, kuria spalvotą ir tikrovišką gyvenimo paveikslą, alsuojantį skaudžia patirtimi, kurią autorius šįkart suteikia ekstradiegetiniam homodiegetiniam romano naratoriui. Šis subjektyvus pasakotojas įteisina autoriaus sprendimą pateikti tekstą kaip memuarus. Kūrinyje naudojama užrašų forma yra senas modernistinės literatūros triukas. Vakarų literatūroje tokį sprendimą, leidžiantį subtiliai vaizduoti asmenybės vidų, regime jau Rainerio Marios Rilke’s romane Maltės Lauridso Brigės užrašai (1910) ar Jeano Paulio Sartre’o Šleikštulyje (1938). Lietuvių autoriai, pavyzdžiui, Vytautas Janavičius, Jurga Ivanauskaitė, taip pat naudojo šį būdą, nors ne visada sėkmingai. Kunčinas savaip traktuoja memuarus ir sako, kad „memuarai juk ne žanras, bet gyvenimo būdas“ (p. 221). Iš tiesų romane gyvenimas atskleidžiamas vaizduojant įvairių veikėjų gyvenimo būdą, pasakojant jų gyvenimo istorijas, todėl Grajausko poetinė eilutė „Istorijos nėra. Yra tik istorijos“ galėtų būti Kunčino romano šifravimo raktas. Kūrinyje pateikiamos istorijos, kurias pasakoja Bladas Kleras. Tai šio herojaus prisiminimai, kurie ir sukuria naujausios Lietuvos istorijos vaizdinį. Kas nulemia Klero atminties procesus? Žinoma, ne pyragaičio skonis, ne vaikystėje patirta trauma, bet herojaus atsakomybė už save ir savąjį laiką. Šis visai ne postmodernistinis požiūris atsiskleidžia šiame herojaus sakinyje: „Aš skubu liudyti patį laikmetį – jis pilkas, drėgnas, alsuojantis namine ir prastu tabaku, ašaringas kaip nėščia kekšė, bet savas kaip kruvini marškiniai“ (p. 199). Šis laikmetis atskleidžiamas vaizduojant Netiesų dvarą, kuris yra mažas Lietuvos modelis. Kunčinas iš gabalėlių sudėlioja visumą, žodžiu nupasakodamas (tam tikru požiūriu romanas yra ne grafinis, bet garsinis) Lietuvos tikrovę: savižudybės (istorija, papasakota Milei), kontrabanda (skyrius 5/45), viską pranešanti žiniasklaida, darbas užsienyje, žemės grąžinimas, ieškojimas to „mažo lašo, kurs pratašo nuotolį tarp smegenų“ (p. 42), žudynės, prievartavimai, amerikiečių savanorių darbai, didingos nusikaltėlių pakasynos, prostitucija (p. 106), nelegali migracija (skyrius 26/24), nusidėję valdininkai, senoliai, pirkiose laukiantys plėšikų, merginos, tikinčios užjūrio princais, ir t. t. 

Įdomu, kad kai kurios Lietuvos gyvenimo situacijos kartojasi. M. Katkus savo etnografiniame pasakojime rašė:

Štai nuo XIX amžiaus pusės buvo panaikinta baudžiava, svietas iš kaimų ėmė važiuoti į miestus ir į Ameriką uždarbio, įvesta visuotinio kareiviavimo prievolė; žmonės išvažiuoja tokie, sugrįžta gi į kaimą kitokie. Jiems ima netikti butas, gyvenimas, aprėdas ir kita. Šią jų nuomonę pateisina atsiradusieji dirbtuvių gaminiai, kurie palengvindami būvį, veržte veržiasi žmonėms į rankas, kaip va: degtukai, lempos, šakės, plūgai, spyruoklinės akėčios, vinys, medvilnių audiniai, knygos ir kita. (Mikalojus Katkus, Balanos gadynė, Vilnius: Vaga, 1989, 9–10)

Panašią situaciją aprašo ir Kunčinas, tik jo veikėjai svetur vyksta uždarbiauti norėdami išgyventi, o vėliau jie užsinori gyventi; romano personažai taip pat nesitenkina esama situacija, o jų būtį gerina nebe žagrės ir akėčios, bet skaitmeninių technologijų gaminiai. Šiandieninė situacija, vaizduojama Kunčino romane, Katkaus memuaruose skamba taip:

Apskritai visuomenėje atsiranda pinigų troškulys, nepasitenkinimas, lenktynės. Kas metai nauja naujenybė pakeičia pernykštę, gyvenimas eina, į šalis kraipydamasis ir nesustodamas. Kur jis eina, kada ir kur apsistos, to šiandien niekas nepasako. Skiedra nežino, kur apsistos, bangos nešama. (Ten pat, p. 10)

Tiesa, šiandien kaita vyksta daug greičiau, o žmogus jau gali tiksliai nustatyti, kur apsistos bangos nešama skiedra. Tačiau jis negali pasakyti, kaip pasisuks jo paties gyvenimas.

Būtent tokį žmogų, kurį nuolat vėto ir mėto nauji gyvenimo iššūkiai, ir vaizduoja Kunčinas. Jis pasakoja apie tikrą šiandieninį gyvenimą ir vaizduoja tai, ką kasdien praneša žiniasklaida. Autorius tiksliai perteikia ir apmąsto socialinę, psichologinę dabartinio lietuvio tikrovę. Kunčinas sugeba per kasdienines istorijas kalbėti apie universalius dalykus: atmintį, laiką, amžių, kūrybą, gamtą, žmogų. Itin savitas romane yra miesto ir kaimo santykis, kuris ilgą laiką lietuvių literatūroje buvo suvokiamas kaip konfliktiškas – bene geriausiai tai matome Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliuose. Šiame romane, kaip ir kituose lietuvių kūriniuose, miestas vaizduojamas kaip negatyvusis polius, kurį pasiekęs veikėjas fiziškai ir morališkai žlunga, kūrybiškai išsenka. Tokios priešpriešos nebėra Kunčino romane. Miestas – jau nebe tas tikslas, į kurį veržiasi herojus, miestas suvokiamas kaip kovos ir išbandymų vieta. Miestas susilygina su kaimu, nes ir ten, ir čia visi kovoja už išlikimą. Kita vertus, šiandieninis miestas nebėra XX a. pradžios ar vidurio miestas, nes „be gėjų miestas nūnai daug kam atrodytų kaip valstybė be baleto, simfoninio orkestro ir performansų“ (p. 63). Vėlgi Kunčinas tik užsimena apie kai kurias šiandieninės Lietuvos realijas, bet jų neplėtoja. Seksualinių mažumų realybę jau įtraukė avangardinis lietuvių romanas, puikiausias įrodymas – Herkaus Kunčiaus Gaidžių  milžinkapis (2004).

Naujausios Lietuvos istorijos kūrėjai ir liudytojai yra patys žmonės. Įdomus Kotrynos Merkinietės personažas, kuris vertintinas ne tik dėl įtakos pagrindiniam romano herojui, bet ir dėl sovietinio laiko dekonstrukcijos. Kotrynos gyvenimo istorija, atskleidžiama romano pabaigoje, parodo, kad sovietiniais metais būta ir išskirtinių žmonių, ir nemažų galimybių. Socialistinėje Lietuvoje vieni skurdo, kiti turtėjo, vieni mylėjo, kiti kentėjo, vieni tenkinosi prasto alkoholio doze, kiti „vartojo tik aukščiausios rūšies kvaišalus“ (p. 208). Ir tais laikais platesne ar siauresne vaga tekėjo gyvenimas su visais savo šviesuliais ir šešėliais, bet gyvenantieji nieko nežinojo, nes žinojimas ir viešumas socialistiniame rojuje buvo draudžiamas. Tai patvirtina ir kitas įsimenantis romano personažas Feliksas Artomonovas-Valickas. Šio nusikaltėlio gyvenimo istorija ne tik atskleidžia kriminogeninę anų laikų situaciją, bet ir parodo, kokia dviprasmiška gali būti teisybė. Kadaise nekaltai apkaltintas Valickas pats pasakoja savo gyvenimo istoriją skyriuje 39/11 (tai vienintelis epizodas romane, kai pasakoja ne Bladas Kleras).

Būtina aptarti kai kurias romano menines savybes. Pirmiausia būtų pravartu nusakyti patį fikcijos pobūdį. Ilgai neradau atsakymo, kokią fikciją kuria Jurgis Kunčinas. Tūloje (1993) yra aiškus modernistinis modelis, tačiau kai kuriuose kituose jo kūriniuose, pavyzdžiui, romanuose Kilnojamosios Röntgeno stotys (1998), Bilė ir kiti: amžininko užrašai (2002), vyrauja tikrovės vaizdiniai. Tačiau tai ne realistinė fikcija, sukurta Mariaus Katiliškio romane Miškais ateina ruduo (1957), ne Ričardo Gavelio Vilniaus pokerio (1989) modernizmas, ne Mariaus Ivaškevičiaus romano Žali (2002) postmodernizmas. Kunčino kūrybinis metodas – meniškas patirtos tikrovės vaizdavimas. Autorius galėtų kurti ir negrožinę literatūrą, bet nuo šios jį skiria meninis pagavumas, gebėjimas balansuoti tarp išmonės ir realybės nekuriant fiktyvių vaizdinių, bet ir nesitenkinant vien faktų konstatavimu. Kunčinas yra gerai įvaldęs nemažą literatūrinių priemonių arsenalą (metaforą, ironiją, tikslią ir prasmingą detalę, potekstę, leitmotyvą, ekspresyvų ir autentišką žodį, savitą sintaksę, naratyvinį tinklą), kuris jam leidžia sukurti įtikinamą meninį paveikslą. Atkurdamas tikrovę jis kuria meną – tai padaryti remiantis tikrove, o ne vaizduote, yra gana sunku. Bet Kunčinui tai pavyksta. Kaip?

Visų pirma autorius kuria modernistinį, suskaidytą pasakojimą iš pavienių fragmentiškų istorijų, kurių atsiradimą lemia atmintis. Į sąmonę (pasąmonę) įrašyta patirtis atminties dėka perkeliama į romano puslapius. Nors pasakojimas ir suskaidytas, galime išskirti dvi naratyvines linijas: 1) konkreti Blado Klero gyvenimo istorija; 2) glausta Lietuvos istorija nuo 1941 m. birželio 22 d. iki XXI amžiaus. Per recidyvisto Klero istoriją atskleidžiama Lietuvos dabartis.

Antra, Kunčinas pirmenybę teikia ne vaizdui (kaip Jolita Skablauskaitė naujausiame romane Septyniadangė erdvė, 2004), bet žodžiui. Žodžiais kuria vaizdą, o ne vaizdais žodžius. Jo pasakojimas ne perteikia tekstą, bet jį kuria – šiuo naratoriaus talentu autorius labiausiai ir išsiskiria iš kitų lietuvių romanistų. Kunčinas puikiai moka žodžiais sukurti ryškų ir įsimenamą vaizdą:

Tyku čia per šalčius prie Akmens. Sparnuočiai akimirkai sustingsta ore ir krenta kaip akmenys; ryte susirenki jų palaikus, atšildai, nupeši, išsiverdi, mėsos nedaug, kaulų irgi ne; paukštiena sveikas ir virškintinas maistas: vištos seniausiai palydėję galvas, pautinės nebepasileisi, šlaunys ir krūtinėlės sužiaumotos, sturpliai iščiulpti užsigeriant ugniniu vandeniu. (P. 43)

Trečia, šiame romane pasakojimas turi vieną struktūrinantį matmenį – tai tiltelis, kuris (kaip ir pagrindinis romano herojus) pavienes istorijas jungia į visumą. Šią jungtį mini ir pats pasakotojas: „Kompozicijos ar teisybės dėlei, vėl galėčiau vamptelėti apie tą tiltelį, et patylėsiu, dirbtinumo nemėgstu ir aš“ (p. 63).

Ketvirta, šiuolaikiškumo kibirkštį įskelia postmodernistinė jausena ir poetika, įpinta į realistinį teksto audinį. Postmodernizmo ženklų romane nedaug, bet jie įsimintini ir aptartini. Autorius priima postmodernistinę nuostatą, kad „antraeiliai dalykai ilgainiui virsta svarbiausiais“ (p. 139), ir šį teiginį pagrindžia konkrečiomis istorijomis, įžvalgomis, pastabomis. Kunčinas gana kritiškai vertina Vincą Mykolaitį-Putiną, storąjį mūsų literatūros žurnalą, į savo tekstą įtraukia Vinco Krėvės Šarūną, Rojaus Mizaros kūrybą. 

Kokį vaidmenį kūrinyje vaidina Putinas? Svarbiausia ne tai, kad jis yra XX a. liudininkas, šis kūrėjas – kartu ir dramatiška asmenybė. Kunčinas gretina savo veikėją Feliksą ir Putiną, nes „ir vienas, ir kitas tėra siaubingos savojo nepilnavertiškumo aukos. Juk abu apgaudinėjo save miražais, fikcijomis, neišsipildžiusiu gyvenimu“ (p. 91). Kaip matome, romanas leidžia autoriui išsakyti savo požiūrį ir į istorines asmenybes. Kunčinas teisus, tačiau jis neišplėtoja savo teiginių, Putino gyvenimo ir kūrybos kolizijų nepaverčia atskira naratyvine linija. Tai būtų tikrai postmodernistinis sprendimas, tačiau Kunčinas jo atsisako galbūt turėdamas omenyje Ivaškevičiaus Žalių likimą, kuris parodė, kad lietuvių skaitytojai (dažnai ir kritikai) dar neskiria tikrovės nuo fikcijos. O pati nevisavertiškumo tema lietuvių literatūroje yra itin ryški ir tragiška: ji tęsiasi nuo Kuprelio iki Vasario, nuo Putino iki Radzevičiaus.

Penkta, Kunčino romanas patraukia dėmesį dėl gana gausios, nors ir fragmentiškai pateikiamos, kūrybos, literatūros, romano rašymo refleksijos. Tai sena lietuvių romano problema (viena romanistikos silpnumo priežasčių), kurią bandė ar tebebando išspręsti Gavelis, Radzevičius, Ivaškevičius, Kunčius. Kunčinas kalba apie: novelės padėtį (p. 14), autoriaus ir skaitytojo santykį (p. 39), memuarus (p. 66), rašymo procesą (p. 78), romaną (p. 99), kritiką (p. 158). Dažnai kalbama ironiškai, bet po ironijos kauke visada slypi tiesa. Juk negalima paneigti, kad autorius yra savo kuriamo pasaulio viešpats, kad tekste jis gali ką nori išaukštinti ar žeminti, ką nori parsiversti ant žolės. Kas gali paklausti: iš ko gyvena tavo personažai? Tik kritikai, tačiau jiems autorius sarkastiškai paaiškina, kad jo personažai pinigus vynui, cigaretėms ar kekšėms ima iš palikimo. Kleras gauna palikimą iš Amerikos, o tai, pripažinkime, yra tikroviška. Juk palikimas yra „ne kyšis ir ne premija, čia viskas daug rimčiau ir nuobodžiau“ (p. 159).

Daug rimčiau ir nenuobodžiau šiame romane kalbama apie patį rašymą. Romano herojus kūrinio pabaigoje apsisprendžia rašyti memuarus. Kai jis apsisprendžia, mes jau esame juos perskaitę! Šis modernistinio romano bruožas, ateinantis dar iš Marcelio Prousto kūrybos, suteikia kūriniui gelmės ir meninio svorio. Kunčino herojus nekuria sudėtingų teorijų, bet tiesiai sako, kad rašys memuarus, o tada „nieko nebereikės prasimanyti, vyti nuobodžio virvės, motyvuoti stačiai nepaaiškinamus žmogaus protui dalykus“ (p. 196). Jis teigia, kad bandys pažvelgti į save iš vidaus, o kadangi objektyviai tai padaryti dar niekam nepavyko, tai tebus vien padrikas ir toli gražu neišsamus gyvenimo aprašymas. Kleras apmąsto savo pasakojimo audinį (p. 197), išsako asmeninį santykį su pozityvizmu, teigia, kad nesibaido metaforų, mini, jog „gyvenimas turėtų būti papasakotas su užmoju, tačiau neperdedant“ (ten pat). Taip paskutiniame romane užrašomas ne tik šio kūrinio, bet ir visos Kunčino kūrybos tikslas. Galbūt šiame romane pateikiamas ir jo kūrybos perskaitymo raktas – kai herojus sako, kad „kapitalistinis realizmas, atmieštas patirtimi bei fantazija, galbūt visai neblogas kūrybos metodas“ (p. 193–194).

Siekis papasakoti gyvenimą lemia ir stilių, menines priemones. Romane gausu ilgų sudėtinių sakinių, autentiškų palyginimų bei posakių („Žmogus gal nekaltas, kad iškrenta iš motinos kelnių į jau parengtą pasaulėlį“; p. 35–36), vardijimo (p. 14). Kunčinas vartoja kintantį chronotopą, savitus žodžius (sugruma, žergena, žliugena), metaforas (drožtukas), necenzūrinę kalbą („bybis ne balalaika, staccato ilgai juo nepagrosi!“; p. 141). Kasdieninė šnekamoji kalba su barbarizmais ir keiksmais leidžia jam papasakoti apie gūdžius dabartinius laikus.

Kunčinas remiasi daugeliu modernistinei literatūrai būdingų meninių sprendimų: renkasi užrašų formą, veikėjui suteikia dvejopą įvardijimą, kuria fragmentišką pasakojimą, reflektuoja kūrimo procesą, struktūrina pasakojimą ir t. t. Tačiau jis taip ir nesukuria modernistinės fikcijos, nes šie sprendimai tik padeda sukurti tikrovišką Lietuvos gyvenimo vaizdą, leidžia įtikinamai parodyti, kad „tiesa visuomet pilka, nuobodi“ (p. 158).

Dvigubas skyrių numeravimas (vienas skaitmuo didėja, kitas mažėja) atspindi žmogaus gyvenimo kelią: kelionę nuo lopšio iki visus priglaudžiančios žemelės. Romane dvelkia mirties nuojauta (ypač skyriuje 48/2), dažnai pasirodo anapusinio pasaulio apmąstymų, kurie galbūt liudija apie tuometinę autoriaus būseną. Žinoma, Gerard’as Genette’as pagrįstai (ir būtų gerai, kad visiems laikams) atskyrė autorių nuo pasakotojo ir herojų. Tačiau Kunčino meninis stilius, jo kūrybos autobiografiškumas, „tikrovės tirščių“ prioritetas kai kuriais atvejais tą ribą tarp autoriaus ir pasakotojo (herojaus) padaro itin trapią. Kunčinas tikriausiai nujautė, kad jam nebeteks pamatyti išleistos pirmosios savo romano dalies. Pirmosios – nes jis planavo parašyti ir antrąją dalį, tai net nurodoma tekste: „Pavasarį tikriausiai pasirodys pirmoji manosios balanos gadynės knyga“ (p. 224).

Kalba, šalutiniai sakiniai, tam tikri modernistinės bei postmodernistinės poetikos elementai yra meniškai vertingi, bet romanui kenkia pernelyg fragmentiškos istorijos, lengvai atpažįstamos realijos, autobiografinis pradas, (pa)mokomas herojaus tonas. Romane nemažai didaktinio pobūdžio pamokymų, kurie skaitytojui ne tiek perša vieną ar kitą vertybę, gyvenimo modelį, kiek nurodo ir leidžia geriau orientuotis šiandieniniame pasaulyje. Naratorius, pavyzdžiui, sako: „Matot, jaunimo visokio būta ir senovėje, tie, kurie galvoja, kad jauniai ištvirko ir pagedo tik užėjus demokratijai, žiauriai klysta“ (p. 8). Kita vertus, herojaus lūpomis autorius primygtinai teigia, kad nesiūlytų memuarų jaunimui, nes jis netikįs, kad „panašios istorijos jaudintų jaunimą ar įgudusį skaitytoją; kas ne, tai ne“ (p. 69). Mano manymu, knygą pirmiausiai ir turėtų skaityti jaunimas, kad sužinotų, „kiek turi ištverti neteisybių, kaip ilgai jos pūliuoja tavy, kiek žmonių numiršta taip ir neišsivalę savo pūlinių“ (p. 189). Būtent sužinotų, nes ko nors išmokti iš kito patirties neįmanoma: „Instruktažai vertingi nebent mokantis kompiuterijos ar bandant apsieiti su naujausios kartos skalbykle“ (p. 218).

Recenzijos pabaigoje pamėginsiu atsakyti į klausimą: kas inspiravo Jurgį Kunčiną parašyti šį romaną? Tikrąjį atsakymą būtų galėjęs pasakyti tik jis pats, tačiau jo kūrinys taip pat sufleruoja vieną galimą atsakymo variantą. Rašymą nulėmė dvasinė būsena, kai „žodis teisybė pasidaro toks pat atkarus kaip gyvenimas, sąžinė ir garbė“ (p. 93). Visi šie gražūs žodžiai šiandieniniame pasaulyje tėra sartriškieji žodžiai. Kas už jų slypi? Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet už jų slepiasi patirtis, sukaupta „per penkiasdešimt dvejus gyvenimo metus“ (p. 196). Patirtis, kuri iškilo iš Kunčino „atminties okeano“ ir kuria autorius pasidalijo su skaitytojais paskutiniame savo romane. Kunčinui pavyko išsakyti savo požiūrį, apmąstyti įvairius laikotarpius (sovietinių metų patirtis natūraliai susiejama su nepriklausomų laikų patirtimis), parodyti šiandieninio gyvenimo skaudulius. Būtent todėl šis romanas – tai brandaus, gyvenimo ir kūrybos labirintus pažįstančio žmogaus žodis, kurį išgirsti gali kiekvienas, klausantis, kaip miške paukšteliai švilpauja: pjūti fjūūt, pjūti fjūūt, pjūti fjūūt!