Pjūti fjūūt!, arba Netiesų dvaras

1/6. Antrame troleibuse spalio 19 d. rytą.

Šios krypties troleibusai pilni studentų. Prisiminiau Jurgį Kunčiną Vilniaus universiteto kiemuose, bendrabučiuose, aplinkinių gatvių baruose. Matomą tarp kitų, nepiktai ironišką, patamsėjusio veido. Kartais ir negražiai atrodydavo. Iš tokio gyvenimo, dabar pasakytume, savo būsimai prozai daug pasisėmė. Atminties tikrai nepragėrė – išliko charakterių, detalių, įžvalgų konkretumas, šiaip jo nesugalvotum.

Buvau vienas pirmųjų romano „Tūla“ skaitytojų. Mašinraštis, kurį skaito leidėjas. Romano žodžiai ir žmonės pleveno virš lapų šagališkose erdvėse. Puikus romanas. Greit išleidome. Daug kartų siūliau juo susidomėti kitų šalių leidėjams, manydamas, kad atstovauti dabartinei lietuvių prozai jis vienas tinkamiausių. Tačiau kurį laiką nelabai sekėsi.

Skaitydavau ir Jurgio publicistiką, ir knygas jaunimui – čia daug Alytaus. Kadangi ir aš iš Dzūkijos, gražu buvo atpažinti vaizdus, regiono kalbą, detales, žmones. Autentiškų „smulkmenų“ tankiu J. Kunčino proza labai veikia. Sukaktuviniame vakare Alytuje jis perskaitė jų prisodrintą sąmojingą epą. Įspūdis buvo stulbinantis. Ypač kai prasitarė, kad tą proginį tekstą „sueiliavęs šįryt“.

Prisiminiau pokalbius su Jurgiu rašytnamio kavinukėje paskutiniais jo gyvenimo metais. Pasakojo, kad vis lankosi Vokietijoje, dalyvauja skaitymuose, susitikimuose, vos spėja. Juokavo, kad privengia apie tai pasakoti kolegoms – mat gauna gerus honorarus, gyvena puikiuose viešbučiuose, štai užsibuvęs kažkur bene mėnesį – vietinis labdarys leidęs jam gyventi ir rašyti savo viloje. „Net gėda sakyti, kaip man dabar viskas gerai“.

Dabar tenka leisti, ką jis paliko. „Šortų“ knygą „Užėjau pas draugą“. H. Brocho vertimą. Paskutinį jo romaną „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“. Vertino ir rengė spaudai kiti. Dėl to romaną perskaičiau jau išleistą ir tariuosi galįs jį vertinti tiesiog kaip literatūros žmogus.

Sutapimas. Atleiskit, asmeniškas. Jurgis mirė tą dieną, kai atsisveikinau su rašytojų pirmininko kėde.

Stotelė „Karaliaus Mindaugo tiltas“. Lipu.

2/5. Paskutinis J. Kunčino romanas išsprūsta iš literatūrologinių sąvokų žodyno. Išsprūsta stilius, kompozicija, pasakojimo būdas, kai kurių veikėjų suvokimas.

Kritikų jau ištarti apibūdinimai – postmodernistinė eklektika, atsiminimų formos kūrinys, realybės stilizavimas ir šaržavimas, asociatyvus pasakojimas – šį tą sako apie romaną, bet kažin ar daugiau negu jo herojaus pasakotojo svarstymai apie negirdėtą kūrybos metodą: „kapitalistinis realizmas, atmieštas patirtimi bei fantazija“ (p. 193). Gal dar arčiau tiesos juodosios komedijos, fantasmagorijos sąvokos.

Dėl ko tie sprūdžiai?

Dėl to, kad romanas yra, ir paveikus romanas, o – net visko prisiskaičiusioms akims – galai su galais tartum nesueina. Nesueina, o paveikus. Ir vėl iš naujo.

Lengviausia būtų tarti, kad autorius mirė anksčiau, nei spėjo kūrinį galutinai „nušlifuoti“. Bet LM knygų apžvalgininko mb sakinys „romanas-duoklė, kurio galbūt ir nereikėjo skubėti išleisti“, pašiurpino. Ką, prisikels ir patobulins? Ar kas kitas „suredaguos“? Ar rankraštis pagerės gulėdamas?

Pasakykim kuo ramiausiai: jau koks yra, toks yra. Toji mintis apie gal nespėtą nušlifavimą pasąmonėj telieka. Kaip spėjimas, žinoma, tik. Bet man ją užstoja romanas toks, kokį perskaičiau. Čia ir įdomumas. Kaip mėginta rašyti, ketinta subalansuoti ar ne – ši intriga skaitant teka greta romano intrigos, jos lydosi.

3/4. Taigi galai, kurie tartum nesueina. Kas yra Bladas Kleras, svarbiausiasis romano veikėjas? Jį pažinsime tik perskaitę visą knygą (taigi J. Kunčinas moka intriguoti). Ryškiausios žinios ir ypatumai būtų: jam nieko nereiškia nugalabyti žmogų ir nešiotis jo galvą plastikiniame maišelyje, jis mielai girtuokliauja ir paleistuvauja, jo gerovės pagrindas yra iš Amerikos netikėtai atėjęs testamentinis paveldėjimas, margas gyvenimas jį yra pamėtęs po miestus ir kaimus, kitas šalis, jis gali šauniai sudoroti savo priešus, bet pats bijo tokio Artomonovo ir kurį laiką klusniai tarnauja stebukladarei gydytojai-mafiozei-seksomanei Kotrynai Merkinietei, nors jaučiasi už juos esąs viršesnis. Ir kartu: trečdalį gauto palikimo skiria tautiškiems paminklams (Nepriklausomybės pradžios paminklų vajus), svarsto, už kiek išpirktų Lietuvą iš rusų, dalija dolerius vargšams ir kekšėms, rašo laišką aukščiausiems valdžios pareigūnams ir susitinka su premjeru (pastarasis siūlo jam ambasadoriaus Irake ir Vyriausiojo Mažųjų tiltų departamento direktoriaus postus). Negana to. Kleras J. Kunčino valia yra buvojęs Rašytojų sąjungos bufete, bėgęs maratoną su broliais D. (literatų girdėtas nuotykis), išmano apie V. Mykolaičio-Putino dvasines būsenas ir atsimena, kaip jis vertęs Nekrasovą, pats rašo poeziją, po dalykiško pokalbio apie nusikalstamas veikas klausosi Žako Ofenbacho, spėjęs padirbėti mokytoju, ekskursijų vadovu, klubo vedėju. Pagaliau gauna svarbiausią postą: Klerą autorius paverčia romano pasakotoju (tai neva jo memuarai).

Gana. Jau aišku, kad su šiuo veikėju (ir kitais) J. Kunčinas daro, ką nori. Psichologinio tikrumo, nuoseklumo, logikos jam čia nereikia.

4/3. Tą patį reikia pasakyti apie pasakotojo struktūrą. Savo tariamuose memuaruose pasakotojas prabyla ir šiurkščia gangsterio kalba, ir šaltakraujiško arba net linksmo baisybių aprašymo stiliumi, ir įžvalgiomis intelektualo frazėmis, ir atpažįstamomis parafrazėmis („keliu rieda mašinėlė – pro lauką, pievą ir kryžių“ – p. 155; „sėdėjo Melnzemis už nesėtų rugių žydėjimą – irgi varė smarkią kontrabandą“ – p. 151); J. Kunčinas be jokių meninių uždangų perleidžia jam savųjų nuotaikų, pamąstymų, individualių intonacijų. Gražiausia, kai prie puikaus peizažo (tyčia vos retoriškai nupiešto) be jokio meninio perspėjimo jungiamos šiurpios konkrečių situacijų detalės arba kai (romano pabaigos skyriai) Klero ir Kunčino simbiozė džiazuoja kūrybos temomis.

Taigi pasakotojo kortos sumaišytos. Gretindami su kita J. Kunčino proza, galime dar pridurti, kad šio romano pasakotojas vis dėlto „mažiau Kunčinas“ nei kitų. Įspūdinga Klero fizionomija užstoja. Ir dar. Klero memuaruose puikiai skamba dialogų atpasakojimai.

Smulkiuose veiksmo sanduose logikos esama, pagrindinėse struktūrose – ne. Negi patikėsime, kad ankstesnio laiko „daktarai“ rašo vieni kitiems laiškus ir intelekto testus, vienas šnekučiuojasi su ministru pirmininku, o kitas po valandos jau žino, ką šnekėjęsi, nejau Kotryna Merkinietė tokia aiškiaregė, kad kaskart būtiniausią akimirką atsistoja ant slenksčio ir t. t. Deus ex machina principas čia paverstas žaidybine veiksmo gija. Jokio akademinio teatro, bet kažin kaip įterpiamas jo prisiminimas, kad pajustume skirtumą, sąmoningumą. Akademinis romano sandaros segmentas yra tiltelio leitmotyvas, griežiamas ne V. Kudirkos smuikeliu (atminty vis dėlto šmėsteli „Lietuvos tilto atsiminimai“), o sintezatoriumi (lyrizmas atmieštas šypsniu ir suderintas su pasakotojo charakteriu).

5/2. Stilius. Nėra baliaus be lietuviškos mišrainės, ir J. Kunčinas mums šypsodamas ją patiekia. Juodojo humoro ir fantasmagorijų spalvos čia ryškios. Bet yra lyrizmo, tartum lyrizmo ir jo parodijų. Yra subtilių airiškų pokštų ir „Limonadinio Džo“ lygmens pasišaudymų. Yra hiperrealistiškų tikrovės piešinių – triuškinančio tikslumo. Yra tarmybių, šnekos (paskuitės, nea), negražių žodžių, subtilių įžvalgų ir intelektualybių. Svarbiausia – tai neišpinama pynė, mirguliuojanti ir mįslinga. Kažin kaip pasiekiama, kad vaizduojamas smurtas, seksas, perversijos beveik neveikia, veikia pasakojimas.

Labai jau čia skiriasi mūsų kasdiena nuo tos mišrainės...

6/1. Kompozicija. Ji lemia labai daug. Simultaniška – kaip V. P. Bložės poezijoje. Terminai ką pasako, ką nugenėja. Geriau primityviai aprašyti. Štai Kleras susitinka su baisūnu Artomonovu, detaliai pasakojama, ką jie kalba, ką geria ir t. t. Mes dar beveik nieko apie Artomonovą nežinom. Staiga veiksmas permetamas į premjero kabinetą. Irgi tartum viskas svarbu. Bet čia lyg tarp kitko įterpiama keletas sakinių, kuriais apie Artomonovą papasakojama labai daug. Tai būdingas romano sandaros elementas, taip J. Kunčinas čia daro dažnai. Žinios apie veikėjų charakterius, poelgius, likimus yra išsklaidytos, įterptos į tartum periferinius epizodus, kas labai reikšminga, paberiama greitakalbe (bet tikslia, objektyvistiška), kas ne ypač svarbu – išplėtota, ir spalvingai.

90-ame puslapyje J. Kunčinas Klero dienoraščiui padovanoja tokį įrašą: „Kuo menkiau susiję laike išsibarstę įvykiai, netgi refleksijos ir nuobodūs pastebėjimai, tuo jie, kita vertus, dar labiau yra įsitvėrę kits į kito gerklę“. Tai romano sandaros veidrodėlis. Yra jų ir daugiau (žr. p. 139, 197 ir kt.).

Ką gi, ir kompozicija sąmoningai ir sąmojingai maišo kortas. Įdomu, kad kortų dalytojo ekvilibristika verčia tave žaisti (nors nujauti esąs mulkinamas), skaityti įdėmiai. Kylantys neaiškumai – kas čia kalba, rimtai ar ne, kodėl nutrūko veiksmo gija ir kur ji tęsis – yra savaip dosnūs ir iškalbūs.

Štai kas keista. Bene vienintelis nuoseklus ištisinis pasakojimas, savaime ganėtinai įdomus ir palyginti trumpas, yra Kotrynos Merkinietės gyvenimo istorija (p. 200–211). Ir kaip tik ši stulbinanti istorija J. Kunčino romano visumos tėkmėje atrodo kaip sekluma. Dėl to manau, kad vyraujantis tartum pabiras simultaniškas pasakojimas pasirodė esąs ir efektingesnis, ir intensyvesnis. Visa, kas apie Kotryną buvo paberta anksčiau, labiau intrigavo. Čia J. Kunčino netesėta.

Tik pagalvokime, kas būtų buvę, jeigu jis ir Klero, ir Artomonovo istorijas būtų papasakojęs nuosekliai ir tvarkingai. Tik jau ne J. Kunčino romanas. Tik jau ne laiko piešinys (dabar jis tikrai yra). Tik jau ne toji įtampa, kuri yra susiformavusi nedermių dermės krateryje. (Krateris tebus romano frazeologijos citata.)

Kompozicija ir pasakotojo balsas, kai tau jau prasiveria durys į šio romano paslapčių kambarį, aiškiausiai parodo, kas nuo romano atsiknoję – viena kita prilipdyta novelė, racionalumo intarpai, užsitęsę kūrybos apmąstymai (pabaiga). Čia susidomėjimas dingsta, pradedi nuobodžiauti.

7/0. Vaizduojamas laikas. Regis, koks čia klausimas. Sovietmetis ir beveik iki mūsų laikų. Memuarus rašančiam Bladui Klerui 52 metai (autoriui irgi). Daugiausiai žvelgiama atgal. Bet kodėl, nepaisant kruopščiai nupieštų ano laiko konkretybių, skaitančiojo sąmonėje šmėsčioja dabarties (neliteratūrinės) personažai ir jų veiklos metodai? Yra, yra ekvilibristikos ir čia. Ir nusižudžiusį verslininką prisiminsi, ir nūnai išgarsėjusią stomatologę, ir Artomonovo pabuvimas Pskovo gubernatoriumi ką nors sakys, ir valdžios kaip pelningo sukto nebaudžiamo verslo vaizdelis. J. Kunčinas rašė daug publicistikos, įdėmiai analizavo politinius ir socialinius kitimus, buvo dešiniųjų pažiūrų.

Romanas – ir apie tuos, kurie ateina? Valdžion, kur daugiau.

Beje. Pjūti fjūūt yra paukštelio giesmė.