Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją

„Mitai – didžiausias tarptautinis projektas knygų leidybos istorijoje, kurį inicijavo „Canongate Books“. Jame dalyvauja daugiau kaip 30 didžiausių pasaulio leidyklų. Tai šiuolaikinė klasikinių mitų interpretacijų serija; ją kuria apie 100 tarptautinį pripažinimą pelniusių autorių.

Margaret Atwood (Margaret Etvud, g. 1939 m.) - viena didžiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, išbandžiusi jėgas kaip prozininkė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. M. Atwood yra apdovanota bene visais svarbiausiais Kanados ir Europos šalių literatūriniais apdovanojimais, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ (Alma littera, 2003) gavo prestižinę „Booker“ premiją.

Rašytojas Johnas Saulas apie M. Atvvood rašė: „Ji yra simbolis tos Kanados, kuri nesileidžia mulkinama, kuri kalba tiesiai ir aiškiai.“ Skautė širdies gilumoje, ji visada pasiruošusi imtis bet kokios humanitarinės misijos, grumtis su bet kokiomis rasizmo apraiškomis. Tačiau labiausiai M. Atvvood nusipelnė literatūros srityje. Ji įsteigė Kanados rašytojų sąjungą, Kanados PEN centrą, avangardinę leidyklą „House of Anansi Press“.

Homero „Odisėjoje“ Penelopė, Spartos valdovo Ikarijo duktė ir nuostabiosios Trojos Helenės (Elenos) pusseserė, pavaizduota kaip ištikimos žmonos idealas. Ji net dvidešimt metų ištikimai laukia savo vyro Odisėjo, kuris dešimt metų praleidžia Trojos kare, o kitą dešimtį klajoja Egėjo jūra, niekaip neįstengdamas parplaukti namo. Verkdama ir melsdama dievų, kad Odisėjas grįžtų, Penelopė gudriai apgaudinėja daugybę ją vesti siekiančių jaunikių, besispiečiančių jos rūmuose. Homero pasakojimas baigiasi scenomis, kur iš klajonių grįžęs Odisėjas ir jųdviejų su Penelope sūnus Telemachas išskerdžia jaunikius ir pakaria dvylika tarnaičių, miegojusių su jaunikiais, bei Odisėjo ir Penelopės susitikimu.

Margaret Atvvood versijoje šis senas mitas suskamba naujai. Rašytoja skaitytojams pateikia Penelopės gyvenimo istoriją, kurią pasakoja pati Penelopė. M. Atvvood istorija kupina prieštaravimų ir paslapčių, persmelkta ironijos bei aistros ir visiškai netikėtoje šviesoje atskleidžia įprastus antikinės mitologijos vaizdinius bei motyvus. Autorė rašė: „Man nuolat vaidenasi pakartosios tarnaitės, kaip ir pačiai Penelopei „Penelopiadoje“. Aš nutariau, kad šią istoriją turėtų papasakoti Penelopė ir dvylika jos tarnaičių. Tarnaitės sudaro pritariantį ir dainuojantį chorą, kuris sutelkia dėmesį į du klausimus, turinčius savaime kilti įdėmiai perskaičius „Odisėją“: dėl ko , buvo pakartos tarnaitės ir kas iš tikrųjų atsitiko Penelopei?“