Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją

„Penolopiada yra moderni istorija apie Hadą. Penelopė detaliai nupasakoja visą savo gyvenimą (ir gabaliuką pomirtinio gyvenimo) tiesiai iš „požemių“. Penelopės, Elenos iš Trojos pusseserės ir Odisėjo žmonos, gyvenimas nėra taip įspūdingai pripildytas nuotykių kaip jų, tačiau ji laikoma tokia pat svarbia, nes laukė savo vyro tiek daug metų, atmesdama visų kitų vaikinų, norėjusių valdyti vyro žemes, pasiūlymus. Beje, būti Odisėjo žmona tikrai nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Penelopė aprašo visą savo gyvenimą: vaikystę (su tikrai ne pačiais geriausiais tėvo ir dukros santykiais), susipažinimą ir tuoktuves su Odisėju, ilgus laukimo metus ir vyro sugrįžimą. Elena buvo spalvinga ir ambicinga moteris ir kartais atrodydavo, kad Penelopė pavydi jai to nuostabaus grožio, o ir Elenos ambicijos labai ją erzino. Per daug verkšlenanti Penelopė lengvai priima savo likimą, nuolankiai sutinka vaidinti jai paskirtą vaidmenį ir daro viską, kas jai yra liepiama — nors, tiesa, kartais ir parodo lašelį iniciatyvos, pavyzdžiui, rūpinasi savo gerbėjais, kol Odisėjas yra išvykęs ilgon kelionėn.

Vėliau gerbėjai tampa didele problema. Visų pirma, dauguma iš jų:

  „kaip maitvanagiai savo kelyje suradę negyvą karvę. Vienas lašas, tada kitas, kol galiausiai  susirenka visi aplinkui esantys maitvanagiai“.

Žinoma, svarbiausias jų tikslas — gauti visus turtus ir karalystę. Tačiau, deja, jie taip pat yra svečiai ir turi būti laikomi tokiais bei aptarnaujami, laikantys gražiausių tradicijų. O tokiu būdu labiausiai kenčia Penelopės tarnaitės, kurios ne tik, kad raginamos atlikti savo pareigą, bet yra viliojamos ir prievartaujamos. Sugrįžęs Odisėjas ir jo bei Penelopės sunūs Telemachas masiškai išskerdžia visus gerbėjus ir pakaria dvylika tarnaičių, miegojusių su jais.

Tai kiek kitokia istorija apie legenda tapusią Penelopės ir Odisėjo meilę, kuri yra aprašoma Homero „Odisėjoje“. Pasak Homero, Penelopė yra puikios ir ištikimos žmonos idealas, kuri dvidešimt metų ištikimai laukia savojo vyro Odisėjo, kariavusio dešimt metų Trojos kare ir vėliau pasiklydusio Egėjo jūroje. Nors ir labai liūdinti, Penelopė gudriai apgaudinėja visus ją vesti ketinančius jaunikaičius, besispiečiančius jos rūmuose. Homero pasakojimas baigiasi masinėmis skerdynėmis. Margaret Atwood pateikia tokią įdomią ir kvapą gniaužiančią istoriją apie Penelopės gyvenimą laukiant vyro, kad šią knygą drąsiai galima vadinti Homero „Odisėjos“ papildymu.

Visa istorija yra kupina paslapčių, persmelkta ironijos bei aistros ir visiškai netikėtai atskleidžiančių antikinės mitologijos motyvų. Autorė rašė: „Man nuolat vaidenasi pakartosios tarnaitės, kaip ir pačiai Penelopei „Penelopiadoje“. Aš nutariau, kad šią istoriją turėtų papasakoti Penelopė ir dvylika jos tarnaičių. Tarnaitės sudaro pritariantį chorą, kuris sutelkia dėmesį į du klausimus, turinčius savaime kilti įdėmiai skaičiusiems „Odisėją“: dėl ko buvo pakartos tarnaitės ir kas iš tikrųjų atsitiko Penelopei?“

Nors knyga nėra tokia sėkminga, kokia ją norėjo paversti autorė, tačiau tikrai verta dėmesio. Lengvai skaitoma ir ganėtinai įdomi. Tik gal rašytojai vertėjo paaukoti kiek daugiau laiko ją rašant, nes kai kurios detalės nėra apgalvotos. Tiesą sakant, visi įvykiai stebina ir pabaiga tampa labai netikėta ir ne tik todėl, kad nebūtum pagalvojęs, kad taip atsitinka — greičiau todėl, kad autorė šioje vietoje tikrai labai pasistengė. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odiseją“ tai puiki istorija, pažįstamą istoriją pristatanti kitu kampu.