Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją

„Visus svarbiausius Kanados ir Europos šalių literatūrinius apdovanojimus“ pelniusios prozininkės sumanymas papasakoti Odisėjo istoriją Penelopės ir jos tarnaičių (kurias grįžęs didvyris liepė pakarti) lūpomis atrodo labai šiuolaikiškas ir įdomus. Tačiau šiuo atveju literatūrinio teksto kokybės vertinimo kriterijai, matyt, neišvengiamai skiriasi: labai abejoju, ar Lietuvoje už tokius apsirikimus, kuriuos sau leidžia garbinga autorė, būtų skirta bent viena premija. Nepaisant to, kad tekstą rašė remdamasi Penelopės gyvenimo faktais (tiek, kiek jų pavyko surinkti), jos veikėjai kalba tarsi šiuolaikiniai anglakalbės šalies miestiečiai: „Niekas nepasakė, kad aš, kaip motina, elgiausi blogai. Tačiau neįvertinau savo tikrojo sūnaus šiurkščių vienskiemenių žodžių krušos“ (p. 133), pasakoja Penelopė. Labai abejoju, ar senovės graikai keikėsi „vienskiemeniais žodžiais“, kaip angliškai kalbantieji, ar tarp jų buvo „biržos maklerių“ (p. 33), atsiskaitančių centais (p. 23) ar pramogaujančių Las Vegase (p. 210).

Jei nežinotum, kad pasakojamas mitas, pamanytum, kad knyga – apie tipišką šiuolaikinę šeimynėlę, kurioje vyras išeina į biurą, o žmona tuo metu gyvena visuomeninį gyvenimą, augina vaiką pagal sveikos mitybos principus ir kovoja už moterų teises. Nes teisybė čia suvokiama pagal Amerikos demokratijos modelį, todėl Penelopės legendinė ištikimybė – tik padorios moters įvaizdžio kūrimo dalis. Jos dvylika tarnaičių, kaip ir jaunikiai Odisėjo namuose, lieka bevardžiai, beveidžiai, ir apskritai visi veikėjai apibūdinti lėkštai, stereotipiškai: net anyta, Odisėjo motina, pikta kaip liaudies anekdotuose, o pats Odisėjas – „šaunus vyrukas“, plepys, visiems užkalbantis dantis.

Penelopė, pasakodama apie savo gyvenimą nuo vaikystės (žinoma, ji patyrė ir vaikystės traumą, kurią, vadovaudamasi psichoanalizės metodais, nagrinėja jau subrendusi), išlaiko šaltą, ciniško angliško humoro prisodrintą toną. Jos pasakojimas labiau primena skandalo įkarštyje slaptai išjuokiamos Hillary Clinton nei garbingos senovės graikų moters mintis. Tarnaičių choras skaito antropologijos paskaitą apie tai, kaip derėtų interpretuoti mite užkoduotas metaforas, ir įrašo Odisėjo teismą (!) į vaizdajuostę (teisinė kalba – vienintelis dalykas, kuriuo autorė nuoširdžiai mėgaujasi). Žodžiu, visiška kakofonija, kurioje nėra nieko graikiška, išskyrus vardus. Žaidžiama faktais, neįsigilinant į tuometinę mąstyseną ir neaprašant nei aplinkos, nei kitų temai atskleisti svarbių dalykų.