Pedras Paramas

Skaityti Juano Rulfo (1917–1986) romaną Pedras Paramas nežinant Meksikos istorijos kontekstų ar šios šalies literatūros tradicijos yra gana keblu. J. Rulfo laikomas vienu iš naujojo Lotynų Amerikos romano pradininkų, magiškojo realizmo atstovu. Jis sukūrė nedaug – išleistos vos dvi jo knygos: apsakymų rinkinys Liepsnojanti lyguma (El Llano en llamas, 1953) ir romanas Pedras Paramas (Pedro Páramo, 1955), tačiau šie kūriniai jį išgarsino ir net apgaubė legendomis. Gabrielis Garcia Marquezas tvirtino, kad Pedras Paramas – knyga, kurią jis galįs cituoti iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, nesuklysdamas pasakyti, kuriame puslapyje prasideda kiekvienas epizodas. Nesunku pastebėti, jog G. G. Marquezo romanas Šimtas metų vienatvės sukurtas pagal tuos pačius struktūrinius principus, kur iracionalumas realus ir kasdieninis, o kasdienybė nejučia apsigaubia neapčiuopiama paslaptimi. J. Rulfo Pedras Paramas – tai žvilgsnis į žmogaus vietą Meksikos istorijos, socialinio gyvenimo kontekste, kuris kūrinyje transformuojasi susijungęs su mitine pasaulėjauta, ir ypač – su liaudies tikėjimu, kad nėra aiškios ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Juk dar ir šiandien Mirusiųjų diena Meksikoje švenčiama labai išraiškingai: visur statomi altoriai, o kelias nuo kapinių iki namų nubarstomas gėlėmis, kad mirusieji rastų kelią.

Kelio, kelionės motyvas yra romano atspirties taškas. Jau pirmaisiais sakiniais pasakotojas aiškiai apibrėžia būsimų įvykių situaciją: „Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad jai numirus nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jos rankas. Ji buvo prie mirties ir aš jai būčiau pažadėjęs bet ką“ (p. 5). Čia pasakoma visa, kas svarbiausia, ir kartu tarsi suteikiamas pasakojimo kodas. Skaitytojas tikisi, jog pirmuoju asmeniu pasakojama istorija palaipsniui atskleis intriguojančią Chuano Presijado kilmės paslaptį. Tačiau sekti Chuano tėvo paieškų giją greitai darosi sudėtinga: jis įžengia į Komalos miestelį, erdvę, kurioje pilna praeities šnabždesių, kur nusitrina laiko ribos ir nebegalioja įprastos logikos dėsniai. Tai atspindi paini ir kartu perregima romano struktūra: fragmentiškumas, trumpos scenos, neturinčios jokio linijinio nuoseklumo ir chronologijos.

Žingsnis po žingsnio, tačiau be jokios aiškesnės krypties pasakotojas veda skaitytoją į prisiminimų pasaulį, kol galiausiai pats ten ištirpsta palikęs jį polifoninėje buvusių miestelio gyventojų pasakojamų istorijų kryžkelėje: vienas per kitą Komalos gyventojai kalba apie savo gyvenimų dramas, kurios visos sukasi aplink Pedrą Paramą, buvusį šių žemių savininką – casique, valdžiusį ne tik žemes, bet ir žmonių likimus. Žiaurus diktatorius, „gyva pagieža“, anot pirmojo Chuano Presijado pakeleivio, kuris, pasirodo, taip pat buvo jo sūnus: daugelis moterų gimdydavo nesantuokinius Pedro Paramo vaikus, ir tai buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau išsyk po šio Chuano Presijado ir jo pakeleivio dialogo išgirstame kitokį paties Pedro Paramo balsą, pasakojimui suteikiantį poetinį lygmenį, – sužinome, kad vaikystėje Pedras be galo jautriai ir visam gyvenimui pamilo savo žaidimų draugę Siuzaną:

Vėjas mus prajuokindavo. Kai tarp mūsų pirštų nešama vėjo slysdavo virvė, kol galiausiai lengvai trakštelėdama nutrūkdavo, lyg ją sparnais būtų perkirtęs paukštis, susitikdavo mūsų žvilgsniai. O popierinis paukštis, vartaliodamasis ir tempdamas paskui save skudurinę uodegą, krisdavo žemyn, kol pradingdavo žemės žalumoje. Tavo lūpos būdavo drėgnos, tarsi būtų nubučiuotos rasos. (P. 15)

Pasirodžiusi romano pradžioje, ši siužeto gija, tiesa, nutrūksta. Ir tik gerokai vėliau po truputį vėl ryškinamos šių dviejų veikėjų gyvenimo dramos: Pedras Paramas veda Siuzaną, jau tapusią našle ir dėl to pamišusią iš skausmo. Atsigabenęs ją į savo namus jis leidžia prie jos lovos naktis, kupinas skausmo ir nerimo. Jis tikisi, kad Siuzana pasveiks ir „kad būtent ji – ir tai svarbiausia – padės jam išeiti iš gyvenimo, apšviestam jos atvaizdo, kuris ištrins visus kitus prisiminimus“ (p. 101). Tačiau prieš mirdama ji ištaria pirmojo vyro – Florensijo – vardą ir vėl nugrimzta „į savo paklodžių kapą“. Vėl žymi tą neaiškią ribą tarp gyvenimo, sapno, pamišimo ir mirties, tarp tikrovės ir jos siurrealistinių transformacijų mirusių veikėjų sąmonėje, kuri vis dar nežinia kokiu būdu veikia pasaulyje. Mirusiųjų sielos lanko miestelio gyventojus, kurie patys yra mirę, tik to nežino. Tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad dauguma jų buvo mirę ne sava mirtimi ir mirdami nespėjo suvokti, jog jau yra negyvi. Vienas aiškesnių tai įrodančių epizodų – Pedro Paramo sūnaus Migelio pasakojimas. Migelis užsimušė krisdamas nuo žirgo, tačiau vis dar mano esąs gyvas. „Aš tik peršokau akmeninę tvorą“, – sako jis. Migelis mano, kad tiesiog neberado to kaimo, kuriame gyvena jo mylimoji: „Viską gaubė tirštas rūkas, o gal dūmai, pats nežinau kas, bet tikrai žinau, kad Kontlos daugiau nebėra. Nujojau ten, kur ji, pagal mano apskaičiavimus, turėtų būti, bet nieko neradau“ (p. 24). Migeliui atrodo, kad nežinia kodėl išnyko pasaulis, tačiau iš tiesų išnyko jis pats. Pamažu, beveik nejučia, iš gyvųjų erdvės pasitraukė ir visi kiti miestelio gyventojai.

Realus Pedro Paramo pasakojimo pagrindas – istoriniai Meksikos įvykiai. Kūrinio veiksmo laikas – pirmieji trys XX a. dešimtmečiai, kai vyko revoliucija ir vadinamasis kristerų karas (1926 ir 1929 m.), kurio metu buvo bandoma atgauti Bažnyčios turtus ir privilegijas. Šis karas labiausiai palietė J. Rulfo gimtąją Chalisko valstiją (kristerams priklausė ir J. Rulfo tėvas). Komala yra vienas iš tų revoliucijos nuniokotų miestelių vaiduoklių. Nors Komalos pavadinimas išgalvotas, pasak legendos, veikėjų vardus autorius paėmė iš Chalisko kapinių antkapių. Todėl, kaip tiksliai pasakė meksikiečių literatūros tyrinėtojas Gerardo Beltranas, „romane erdvės riba yra mirusiųjų karstai, o laiko riba – jų atsiminimai“ (Šiaurės Atėnai, 2006 vasario 11). „Šis miestelis kupinas aidų. Atrodo, lyg jie būtų įkalinti tarp sienų ar po akmenimis. Kai eini, jauti, kaip kažkas iš paskos seka tavo žingsniais. Girdi traškesius. Juoką. Labai seną, tarsi pavargusį nuo juokimosi juoką. Ir nudėvėtus balsus. Visi tai girdi“, – kalba Chuanui Damijana Sisneros, viena iš jo sutiktų Komalos gyventojų (p. 44). Tiesa, ji pati irgi yra mirusi.

Sunku suprasti, kas vyksta dabar, o kas – tik buvo. Laiko ir erdvės kategorijos mirusiųjų pasauliui nepritaikomos. Vis dėlto negalima teigti ir to, kad tie nutrūkę gyvenimai kūrinio erdvėje tęsiasi – jie juk irgi yra papasakojami. Prasidėjęs Chuano prisistatymu – kas jis toks ir koks jo kelionės į Komalą tikslas, pasakojimas pereina į dialogą su pakeleiviu, paskui su pirmaisiais miestelio gyventojais, jų balsai persmelkia Chuano mintis ar vaizduotę („žodžiai, kuriuos girdėjau, buvo begarsiai, jie neskambėjo. Aš juos jutau, begarsius, kaip kad girdi žodžius sapnuose“, p. 50), kol galiausiai virsta kaleidoskopišku miestelio gyventojų sielų polilogu. Netikėtai papasakojama ir Pedro Paramo ieškojusio Chuano Presijado mirties istorija, kuri perteikiama paties Chuano ir miestelio gyventojos Dorotėjos dialogu:

Nori priversti mane patikėti, Chuanai Presijadai, kad užtroškai? Radau tave aikštėje, toli nuo Donio namų, ir jis buvo kartu su manim, ir sakė, kad tu apsimeti miręs. Mudu nutempėm tave į turgavietės skliautų šešėlį, jau gerokai sustingusį, sutrauktą, panašiai kaip būna sutraukti raumenys tų žmonių, kurie miršta iš baimės. Jeigu tą naktį, apie kurią kalbi, būtų trūkę oro, mes nebūtume turėję jėgų tave nešti, o juo labiau – tave užkasti. O dabar, kaip matai, mes tave palaidojome. (P. 61)

Šį epizodą autorius įterpia kūrinio viduryje, taigi skaitytojas praranda personažą, kuris iki tol kalbėjo pirmuoju asmeniu, šitaip lyg ir garantuodamas kiek apčiuopiamesnę sąsają su realybe. Chuanas Presijadas sako, kad jį nužudė šnabždesiai. „Atvykau surasti Pedrą Paramą, kuris, kaip pasakojama, buvo mano tėvas. Mane čia atvedė iliuzija“ (p. 63). Skaitytojas taip pat atsiduria iliuzijos gniaužtuose – meistriškai susipynusių pasakojimų erdvėje, gaubiamoje vis labiau šiurpinančios, tačiau be galo poetiškos paslapties auros. Tai nėra Pedro Paramo gyvenimo paslaptis, nors paskutiniame kūrinio epizode kalbama apie jo mirtį. Pedro mirtis autoriaus palyginimu („liko gulėti susmukęs tarsi akmenų krūva“) tampa įdaiktinta ir kartu simbolizuoja mirtį žmogaus, kurio priespaudą miestelio gyventojai kažkada patyrė. Didžiausia paslaptis – kad iš fragmentiškų, jokio linijinio nuoseklumo neturinčių paskirų šnabždesių sudėliotas kūrinys skaitytojo sąmonėje vis dėlto palieka, nors ir efemerišką, darnios visumos įspūdį.