Pedras Paramas

2005 metų gruodžio mėnesį leidykla „Baltos lankos“ išleido meksikiečių rašytojo Juano Rulfo (1918–1986) romaną „Pedras Paramas“ („Pedro Páramo“). Su šiuo rašytoju susipažinau dar mokyklos suole, nes Kosta Rikoje – šalyje, kurioje gimiau, – kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, kiekvienas mokinys privalo perskaityti šią knygą. Nuo to laiko supratau, kad literatūrinė kūryba yra viena iš galimybių suprasti pasaulio kultūrinius, socialinius ir politinius pasikeitimus, kad literatūros kūrinyje atsispindi šalies buvimo būdas.

Magiškojo realizmo terminą 1925 metais pirmą kartą pavartojo vokiečių meno kritikas Franzas Rohas (1890–1965), charakterizuodamas pokario menininkų darbus, kuriuose vyravo fantastinė tematika. Vėliau „stebuklingos realybės“ sampratą, apibūdindamas Lotynų Amerikos kultūrą, išdėstė Kubos rašytojas Alejas Carpentieras (1904–1980) savo knygos „Šio pasaulio karalystė“ („El reino de este mundo“), išleistos 1949 metais, įvade. Knygoje rašytojas pasakoja, kad juodaodžiai afrikiečiai, kuriuos prancūzai atsivežė į Haitį kaip vergus, kovodami dėl savo laisvės buvo įsitikinę, jog, praktikuodami vudu magiją, jie tampa neliečiami. Lotynų Amerikoje, pasak Carpentiero, etninių ir kultūrinių mišinių kontekste archajiškumas ir modernumas egzistuoja kartu. Indėnų ir juodaodžių amerikiečių realybės pagrindas, sako Carpentieras, aptinkamas magiškuose tikėjimuose. Kubos rašytojas nagrinėja, kuo skiriasi stebuklinga realybė nuo siurrealizmo. Stebuklingos realybės vaizduotojai apeliuoja ne į išorinius dirbtinai sukurtus vaizdus, kaip daro siurrealizmo kūrėjai, bet į patį lotynų amerikiečių gyvenamą pasaulį, kuris pilnas magijos. Taigi rašytojas atskleidė Lotynų Amerikos kultūros išskirtinumo esmę. Magiškąjį realizmą apibrėžė kaip literatūros srovę Venesuelos rašytojas Arturas Uslaras Pietri’s (1906–2001) savo esė „Debesys“ („Las Nubes“, 1951).

Magiškojo realizmo rašytojai vaizduoja pasaulį, kuriame kasdieniai įvykiai dera su stebuklingais ir magiškais reiškiniais. Ši dermė visiškai nestebina personažų, šie reiškiniai jiems savaime suprantami ir natūralūs. Kai kurie literatūros kritikai mano, kad magiškojo realizmo romanai skirti intelektualiems skaitytojams, nes jų skaitymas reikalauja kultūrinės antropologijos žinių. Magiškojo realizmo kūrėjai iš tiesų pasitelkia fantaziją, prietarus, religinius ir liaudies tikėjimus, kad išreikštų savo šalies gyvenimo realybę.

„Pedras Paramas“ yra vienas iš tokių romanų. Kai pradedame skaityti, atrodo, kad prieš mus atsiveria istorija apie visagalį vyrą ir apie vieną jo sūnų, kuris nusprendė keliauti į Komalos miestelį ieškoti tėvo. Bet kai pasineriame į romaną, pradedame suprasti, kad iš tikrųjų pasakojama apie visus to miestelio gyventojus. Kai vaizdai tarsi pradeda painiotis, laikas ir erdvė praranda aiškias ribas, imame suvokti, kad miestelio gyventojai mirę, jie – po gatves vaikščiojančios ir šnabždančios sielos. Jiems neegzistuoja nei laikas, nei erdvė, ir jie atsiranda taip pat lengvai, kaip ir išnyksta. Šiame romane pagrindinis veikėjas – Komalos gyventojai, o ne Pedras Paramas. Komala – mirusiųjų vieta, nes visi čia mirę, įskaitant ir tą, kuris pasakoja istoriją.

Norėčiau čia pridurti, kad senosios Meksikos indėnai tikėjo žmogaus sielos nemirtingumu. Buvo manoma, kad žmogaus mirtis nėra jo pabaiga. Mirusio žmogaus siela nukeliauja į vietą, kuri vadinama Miktlanu (Mictlan). Krikščionims tai būtų rojaus atitikmuo, bet yra vienas skirtumas – į Miktlaną keliauja absoliučiai visos sielos, nepriklausomai nuo jų nuopelnų arba nuodėmių. Šis tikėjimas liko meksikiečių sąmonėje ir tada, kai ispanai kolonizavo kraštą, o vietiniai gyventojai tapo krikščionimis. Mirusieji ne miršta, bet tiesiog išeina gyventi kitur. Lapkričio 2 dieną Meksikoje švenčiama Mirusiųjų diena. Tai yra linksma ir spalvinga šventė. Meksikiečiai tiki, kad artimųjų dvasios aplanko juos; jeigu ši diena švenčiama kapinėse, su dvasiomis galima net pabendrauti. Romane „Pedras Paramas“ sielos bendrauja tarpusavyje. Jos pasakoja savo išgyvenimus tarsi prisimindamos tai, ko neįgyvendino. Toks dvasių pasaulio konkretizavimas kuria magišką atmosferą. Viltis yra pagrindinė personažų veikimo priežastis. Chuanas Presijadas turi viltį surasti savo tėvą ir todėl nusprendžia keliauti jo ieškoti. Pedras Paramas turi vilties, kad kada nors Susana San Chuan jį pamils, Dorotėja turi vilčių susilaukti sūnaus... Viltis maitina valią, ir valia generuoja veiksmą. Ar veiksmas nėra gyvenimo priežastis?

„Pedras Paramas“ yra atviros struktūros romanas, taigi skaitytojas gali nevaržomai judėti pasaulyje, kuris atsiveria skaitant. Jis gali interpretuoti knygos pras¬mes, gali pabandyti suprasti tai, ko romano personažai nesuvokia. Juanas Rulfo nesivelia į psichologinę veikėjų interpretaciją, jis ne moralizuoja, bet pasakoja savo gimtinės istoriją. Viename interviu rašytojas užsimena, kad šis romanas, nors ir nėra biografinis, iš tikrųjų yra apie jo gimtąjį miestą Chaliską.

Mūsų rankose istorija, kuri nėra konvencionali, įprasta arba reali. Ispanų kalba tekstas parašytas nuosaikiu stiliumi, vartojant liaudies kalbą. Jurga Katkuvienė puikiai susidoroja su vertimo sunkumais, gerai perteikia romano nuotaiką lietuvių kalba. Pasakojama istorija panardina skaitytoją į dvasių pasaulį, kurį sunku racionaliai suprasti. Nepaisant to, romane gvildenamos tokios bendražmogiškos temos kaip meilė, mirtis, neteisybė ir kančia. Vyras, nusprendęs iškeliauti ir surasti savo tėvą, iš tikrųjų ieško savo vaikystės ir bando atgauti geriausias savo gyvenimo akimirkas, tačiau randa tik apgavystes ir nusivylimą. Pabaigoje viltis subyra „tarsi akmenų krūva“.