Obelis Katedros aikštėje

Jums niekas nėra uždavęs klausimo: „Ar atsimeni, kaip baigėsi Žemaitės „Marti“?“. Man kartą uždavė draugė. Ir tuomet abi ėmėme dalintis prisiminimų apie kūrinį, mokykloje skaitytą ir raštu bei žodžiu analizuotą šimtus kartų, nuotrupomis: „O Katrė mirė?/Nežinau, tik atsimenu, kad ji nuo šieno kupetos taip nukrito, kad jai net kojos pakežėjo./Regis, mirė, nes Vingių Jonas su savo motinėle jai visai nepagelbėjo“... Kartai, augusiai betono džiunglėse, sunku išlaikyt prisiminimuose ne tik retą lankymąsi galbūt savų protėvių kaime, bet ir tą, aprašytąjį Žemaitės, J. Biliūno, Vaižganto. Nes toks kaimas yra tarsi prarastajame laike. Arba R. Vikšraičio „Vienkiemio godų“ fotografijų grimasose.

Bet Eugenijus Ignatavičius (beje, jis – dukart Žemaitės premijos laureatas) „Obelyje katedros aikštėje“ įtikinėja – ne, Kaimas dar nėra prarastas! Jis – ašarojančiuose šviežio medaus koriuose, skrudintos runkelių kavos aromate, pūkšinčiame vakarienės puode, traškančių obelų svoryje, atgulusios pokaičio gandrės sapnuose, rudoje draugo ūsų pasagoje po nosimi, sekmadienių cukruje pabarstytoje Nidoje... Tokius perliukus autorius išgriebia iš laiko tėkmės, apsėmusios Kaimą. E. Ignatavičius rinkinyje „Obelis katedros aikštėje“, sudarytame tiek iš anksčiau publikuotų, tiek iš naujų jo apsakymų, šviesios, šiltos, romantiškos Kaimo mozaikos gabalėlius tarsi iš paskutiniųjų spaudžia vienus prie kitų, nors tarp jų – per dideli, per skaudūs, per tamsūs tarpai. Tiltų į prarastąjį Kaimą jau nėra?

Susipažinus su visais 33 (!) rinkinio apsakymais kai kuriuos noris prasijot, išvalyt nuo kiek iškrentančių iš bendro rinkinio konteksto tremties, miškinių, Amerikos, knygnešių temų, sustabdyt virpančią rašytojo plunksną ties ta viena tema. Noris tiesesnio kelio ieškant atsakymo į keliamus/iškylusius klausimus: „Kur tikrasis Kaimas? Kam jis prarastas? Ar jis jau galutinai prarastas?“. Vietomis E. Ignatavičius tiek humoru („Algis Švilpa, kuris pasaulyje netilpo“), tiek erotika („Ji krūpteli ir nesąmoningai delnais apglėbia laisve besidžiaugiančias, viršūnėmis aukštyn pasirietusias krūtis“ („Mokytoja nepažįsta savo vaikų“), tiek rilkiškąja filosofija („...taip ir užmiršai, kad kiekvieną dieną leidžiasi saulė. O gal mes leidžiamės – ji tik sukasi apie savo ašį?“ („Lenktynės su saule“) kiek klaidina skaitytoją bei veikiantįjį literatūrinį subjektą. Regis, dangstomasi per dideliu kiekiu praradimo formų. Tiek fiziniame, tiek dvasiniame lygmenyje Kaimas apsakymuose prarandamas dėl literatūrinio subjekto išvykos į miestą („Už tūkstančio mylių“), ligos („Rudens šešėlis“), tėvų mirties („Chrizantemų autobuse“), alkoholio („Plikjeromis“), susvetimėjusių šeimos narių („Raudonojo gaidžio mįslė“)... 

Literatūrinis subjektas blaškos tarp kelių polių. Vienuose apsakymuose autorius gamtą sakralizuoja („Jeigu trūko bažnyčios – ją buvo galima nusilipdyti. Vasarą, kai pagrioviuos išsirpsta žemuogės ir saulė šiltai prikūrena paruges – čia stačiai rojus!“ („Didelių vargonų mieste“), o kituose kaltina ją dėl artimųjų netekties („Aris norėtų atpažinti tą kamieną, kuris paglemžė tėtę, atpažinti ir sukūrenti jį lauže“ („Sniegas“), Kaimo reikšmę įprasmina artimųjų išlikime ( „...nė viena žemės kertelė nepasidarė tokia sava kaip šios nykios, miškais apmūrytos lygumos. Gal todėl, kad šiom dobilienom ir pagrioviais kiekvieną vakarą parteliūškuoja motina su puskibiriu pieno ir bidzenančiu iš paskos rudu katinu?“ („Obelis katedros aikštėje“), bet kartu pateikia pavyzdį, kaip tie artimieji kaip tik atplėšia nuo Kaimo („Atostogautojai“). Brandžiausiais ir išbaigčiausiais regis E. Ignatavičiaus pamąstymai apie tai, kad Kaimas – tai visų pirma artimi žmonės, todėl jo skaudžiausiai netenki tada, kai „žmonės miršta vieni kituose“ („Obelis katedros aikštėje“), tuomet kelio atgal į Kaimą nebėra, kitaip nei artimųjų mirties atveju, nes Kaime autorius įkurdina jų dvasias („...klevų viršūnėse kužda išėjusiųjų dvasios“ („Mokytoja nepažįsta savo vaikų“), saugomas amžinosios gamtos.

Visgi kartais atrodo, kad rašytojas deda lygybės ženklą tarp pasikeitusio ir išnykusio kaimo, literatūrinis subjektas beviltiškai bando bristi prieš laiko upės srovę į Kaimą, kuriame krutėjo tėvai, broliai ieškojo lobio – mašinos, kuri pati sprendžia aritmetikos uždavinius („Geležinašis“), buvo atrandamas pasaulis („O kam reikalingas vairininkas, jeigu bėgiai tiesūs, ir traukinys lekia į vieną pusę? Viena stotis turbūt stovi aukščiau, o kita – žemiau, todėl ir rieda. O atgal? O kaip apsisuka traukiniai? Ne, jie rieda per visą žemę, o žemė yra apvali“ („Didelių vargonų mieste“). Kyla noras literatūrinį subjektą dažniau sutikti tokiuose apsakymuose kaip „Sidabrinės skyrybos“, „Drimba“, „Senbernystės pradžia“ ir kt., kuriuose Kaimas gyvas, judrus, linksmas, o ne tas, prarastasis, kuriam viena ranka jau statomas paminklas (žodžiais), o kita dar tarsi daromas dirbtinis kvėpavimas.