Obelis Katedros aikštėje

Savo naująja knyga „Obelis Katedros aikštėje“ Eugenijus Ignatavičius iš užmaršties bedugnės mėgina gelbėti praeitį: namus, vaikystę, seniai gyvenusius žmones, jų karo metų patirtį, skaudžias tarybinių metų realijas. „Nes žodis amžinesnis už materiją, už mūsų būstus, prašmatnias pilaites, mersedesus, net pačius gyvenimus“, – teigia autorius knygos nugarėlėje. Tačiau svarbiausia jam – užfiksuoti ne materiją, o jausmą, emocijas. Daugelis kūrinių – tai poezija, įsprausta į prozos formą.

Tačiau autorius teisus. Pasaulis, apie kurį jis kalba, jau išnykęs. Beliko tik žodis. Visos novelės paženklintos praradimo virpesiais. Būtent dėl jų ši proza primena išeivių kūrybą. Kartais novelėse aiškiai suskamba škėmiško žodžio aidai: „O kaip besugrįši, jei mūsų autobusai lekia tik į vieną pusę ir pačiu didžiausiu Visatoje greičiu?“ (p. 16).

Tą patį negalėjimą grįžti, lėkimą pajuto Vakaruose išsilaipinę lietuviai. Pasirodo, panašiai jautėsi ir čia pasilikusieji. Tiesa, autorius buvo kurį laiką ištremtas iš Lietuvos (ir ši patirtis atgimsta novelėje „Upė – į šiaurę“), tačiau paprastai ne dėl tremties jo veikėjai netenka namų. Kūryba – vienintelis būdas paklaidžioti praeities takais, įamžinti, atsisveikinti, galbūt išpirkti kaltę.

Novelėse dažnai nutrinama riba tarp realybės ir iliuzijos. Tiesa, paprastai į siurrealybę patenkama tarsi tradiciniu būdu – sapnuojant, tačiau ne visada aišku, kada pabundama: „Tik dabar jis išvysta, kad ir ant jo kelių boluoja tokių pat baltažiedžių chrizantemų miškas. Jis visas skendi gedulo žieduose – gyvas ar sapnuoja?“ (p. 335). Ši novelė persmelkta chrizantemų kvapo ir kartu neįvardytos, abstrakčios netekties.

Vienas gražiausių šio rinkinio kūrinių „...Ir namų amžinoji šviesa“ mini vietą, kur jau negalima pasiprašyti nakvynės, ją galima tik sapnuoti: „Vien sapne, pažadinti švelnaus prisilietimo, jie stosis vėl iš nebūties ir bus kur buvę. Tau gera bus klausytis pažįstamo upės gugenimo po atkerusiu vidužiemio sausledžiu, padvelks pripustytų šalinių ramybe, o tvartuose taip nekaltai žvangės ėdžių grandinės ir sotinsis aptingę gyvuliai“ (p. 10). Ir nors vaizdiniai kone chrestomatiniai, jie supinti į naujas formas ir švelniai banguojančia kalba atneša ramybę ir susitaikymą: „(...) kiekvienam lango stikle kaip žydintis papartis įstrigusi tėvo ir motinos akių šviesa“ (p. 7).

Būtent namų yra netekę ar beviltiškai į juos mėgina grįžti daugelio novelių veikėjai. Į namą prie upės taip pat pavadintame apsakyme nieko nebeatpažindamas išsiruošia šio kūrinio senolis, į karo nuneštą namų ir vaikystės pasaulį mėginama grįžti „Lenktynėse su saule“. Tačiau neįmanoma pralenkti saulės, neįmanoma grįžti namo...

Dėl karo, melioracijos, pasikeitusios santvarkos namus praranda ne tik žmonės, bet ir paukščiai. Novelėje „Šiaudinių stogų lelija“ savo lizdą pats sugriauna gandras, kai trąšomis užteršto upelio žuvelių paragavusi miršta jo gyvenimo draugė. Taigi netektis čia neaplenkia nei gamtos, nei žmonių. Iš pastarųjų namus dažnai atima miestas, suardydamas ryšius tarp artimiausių žmonių. Novelėje „Raudonojo gaidžio mįslė“ prie motinos karsto iš miesto sugrįžę broliai neranda nei bendros kalbos, nei juos vienijančių vertybių: „Bet ką šnekėt su žmogumi, kuris neturi šeimos, žmoniško buto, kolektyvinio sodo, vilos, pagaliau ir mašinos“ (p. 274). Sutrūkinėję ryšiai, matyt, yra skaudžiausia tema, kai namų netenkama ne dėl kitų, bet dėl savųjų kaltės: „Valdžia – ir ta padeda gyventi, rūpinasi, pinigus moka, o savi viską sugriauti nori“, – sako senoji į miestą dirbti aukle ją norinčiam išvežti sūnui novelėje „Obelis Katedros aikštėje“ (p. 352).

Miesto ir kaimo kultūros knygoje yra priešingose pusėse. Kaimo natūralumas tradiciškai priešinamas dirbtinam miesto gyvenimui: „Senoj guobos drevėj nusiūkia pelėda, o tu jau pabundi kitam gyvenimo gale, apmūrytas stiklu ir plytom (...)“ (p. 9). Šiai prieštarai atskleisti pasirinkta žodinga ir vaizdi raiška, tačiau pati savaime ji pernelyg tradicinė, daug kartų girdėta ir todėl nesujaudina skaitytojo.

Šviesos ir humoro knygoje atsiranda, kai į pasaulį žvelgiama vaiko akimis, net ir tada, kai matoma karo pradžia. Novelė „Geležinašis“ pradedama vaiko pasakojimu apie aritmetikos mašinos paieškas ir dėl to nuolat kapstomą žemę: „Mes nežinome, kaip atrodo toji protinga mašina (...). Aišku tik viena, kad ji padaryta iš geležies ir nudažyta raudona spalva, o paslėpta ganykloje po žeme prie vieno iš begalybės kuolų“ (p. 79). Vaikiška fokusuotė leidžia atskleisti naivų tikėjimą stebuklais, kurio ieškotojai nespėja nei patvirtinti, nei paneigti, nes karas kaimelį iškrapštė į Vakarus.

Knyga „Obelis Katedros aikštėje“ – stora. Tad natūralu, kad nepaisant jos vientisumo (iš vieno apsakymo į kitą perbėga netgi veikėjai: Fleišerio žentas, Mikasė, kumelė Kaštanė) ne visi kūriniai vienodai stiprūs. Pernelyg nutolę nuo šiuolaikinio skaitytojo savo tematika ir emocijomis yra apsakymai „Provokacija“, „Nuosprendis“, pasakojantys apie partizanų ir stribų susidūrimus.

Skaičiau šią knyga ir nuo pat pirmos novelės nuolat kirbėjo mintis, kad tokios prozos jau greitai niekas neberašys. Tarsi nykstanti šiuolaikinės lietuvių literatūros dalis. Dar galima su pasimėgavimu pasinerti į žodingas metaforas, kur saulė leisdamasi nubrozdina beržų šakas, o vakaras juodais delnais įsiremia į Ario pečius, kol šis berniukas laukia žinios apie tėvo mirtį. Sakiniai alsuoja estetika, leisdami pamiršti populiarų literatūros purvyną. Ir vis dėlto ne vien forma sudaro knygos vertę. Gyvename laikais, kai net maži vaikai nebeturi laiko ir pakniopstomis bėga paskui tėvus į darželius ir mokyklėles, o vakarais žiūri animacinius filmukus, kur karaliauja greitis. Jau užaugo karta, gimusi tarp plytų ir stiklo. Auga toji, kuri nežinos, kas yra kamara, svirtis, svirnas. Knyga mėgina išsaugoti namus, kurių nebėra. Novelių veikėjai realiame gyvenime savo namus yra praradę, tačiau jie gyvi prisiminimų labirintuose. Panašu, kad po praeitį beklajodamas savo noveles parašė ir E. Ignatavičius. Dabartinė jaunoji karta tokių namų niekada neturėjo. Tad iš literatūros pamažu pasitraukia ramybę nešančių namų vaizdinys. Nebėra ne tik novelių veikėjų prarasto pasaulio, jau ir tokio ilgesio kaip ten nebeliko. Tai praėjusio laiko jausmų memuarai, juos perskaičius galbūt pavyks sukurti namų tikrumą savo plytų ir stiklo erdvėse.