Obelis Katedros aikštėje

Tai rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus žodžiai apie kūrybą, apie didžiausią kūrėjo troškimą – pažadinti praėjusio laiko dvasią. Sugrąžinti, atkurti, sukurti žodžiais įmanoma ne tėvų gyvenimą, ne savo vaikystę, ne seniai užgesusios namų ugnies jaukumą ir šilumą, o tik anuometinius jausmus, prisirišimus, emocines būsenas ir tai, kas atmintyje, širdyje gyva iki šiol, – buvusiųjų ilgesį. Ypatinga žodžio misija, nes jis tarsi pratęsia mus, juo įvardijame tai, kas nematoma, neapčiuopiama, bet išlieka ilgiau už laikiną kūną, – vidinio gyvenimo pavidalus.

Kokius dvasinės patirties pavidalus nori išsaugoti, palikti kaip savo – žmogaus ir kūrėjo – buvimo ženklą rašytojas Eugenijus Ignatavičius, išleidęs savotišką septynių dešimtmečių gyvenimo ataskaitą – apsakymų rinktinę „Obelis katedros aikštėje“?

Iš karto reikia priminti, kad šis rašytojas yra „senosios estetikos“ atstovas, savo šaknis ir šakas sumerkęs į lietuviškumo dvasią saugančias klasikos tradicijas; toli gražu ne postmodernus, ne totalinio susvetimėjimo vaizduotojas, ne reliatyvizmo moralės propaguotojas, ne destruktyvios sąmonės autorius. Kaip realistas jis suteikia poetinę formą sąmone suvokiamam pasauliui, išlikdamas „psichologiškai suvokiamų struktūrų sluoksnyje“ (K. G. Jungas). Neina į pasąmonės gelmes, nesiekia archetipinių reiškinių simbolinimo, išorinio pasaulio ženklams suteikiančio universalumo. Jo dėmesį traukia pažįstama psichologinė realybė, amžini emociniai išgyvenimai, persmelkiantys individą tiek intymių potyrių, tiek objektyviojo laiko akistatoje; su humoru, primenančiu K. Borutos folklorinę išmonę („Jurgio Paketurio klajones“), atskleidžia liaudiškų charakterių keistenybes („Dzimba“, „Algis Švilpa, kuris pasaulyje netilpo“). Tiek anksčiau, tiek dabar rašytuose apsakymuose dažniausiai sutelkiamas dėmesys į sovietinės praeities laiką, to laiko požymius kaimo erdvėje ir žmoguje.

Knygos struktūra atitinka tris žmogaus gyvenimo tarpsnius – vaikystę ir paauglystę („Lenktynės su saule“), jaunystę ir brandą („Vidudienio proskynos“), rudeniškąjį laiką ir mirties šešėlius („Rudens šešėliai“). Tai nėra vien autobiografinio laiko žymės, gal tik pirmasis skyrius turi daugiau memuarinių intencijų ir intonacijų, refleksijos ir lyrizmo. Kituose skyriuose gimtinės prisiminimų graudulys ir skaudus tekančio laiko jutimas jau pridengtas epinio vaizdo ir lieka tik kaip pradinė naratyvo situacija, vedanti pasakotoją į objektyvųjį pasaulį su jame gyvenusiais žmonėmis, jų charakteriais ir likimais.

Aukščiausia poetine gaida skamba pirmasis skyrius, skirtas nostalgiškai prisimenamai vaikystei, tapatinamai su prarastų namų erdve. Novelė „…Ir namų amžinoji šviesa“, kuria pradedama knyga, – tai lyrinis monologas, lyg ir pabiri ritminės prozos fragmentai, siejami vidinių išgyvenimo įtampų – „besaikio ilgesio“. Galima įžvelgti paradigminį temos plėtojimo principą – tarsi kokius tris atsidusimus („Namai…“), kurių kiekvienas turi savo semantinį centrą. Pirmas atsidusimas: vaikystės pasakos, tėvo ir motinos akių šviesa, jų darbai; ateivių tankai ir šūviai, į karą paimta Kaštanė. Antras atsidusimas. Su metais auga vienatvė, tolsta namai, bet stiprėja gimtųjų vietų ilgesys, netektys atgyja sapnuose, „o tu jau pabundi kitam gyvenimo gale, apmūrytas stiklu ir plytom, nežinia kieno namuos, su svetimų minčių ir žodžių prikalbėtom sienom“. Namai – amžinas gyvasties eliksyras – lyg motinos krūtis. Trečias atsidusimas – amžinybės dvelksmas, tėvų, kaimynų mirtys. Niekas nebesugrąžinama, bet kol esi gyvas – tavyje gyvi ir namai, nors …emėgink į juos sugrįžti ir pasiprašyti nakvynės…

„…Ir namų amžinoji šviesa“ savitai nušviečia ir ilgesio nuotaika apgaubia visą knygą; čia lyg mozaikoje sudėliota tai, apie ką toliau bus kalbama, kokie motyvai bus detalizuojami.

Autoriaus mėgstamas kelionės motyvas, jo herojai keliauja autobusu, traukiniu, lėktuvu, dviračiu, savom kojom… Viena gražiausių tokio pobūdžio novelių yra „Už tūkstančio mylių“. Neramus laiko ir erdvės kaitos ritmas padeda išreikšti šiuolaikinio žmogaus savijautą. Skriejantys, tik akimirkai sąmonės sugaunami vaizdai asocijuojasi su gyvenimo tempu, sukyla prisiminimai, ilgesys ir liūdnumas, stipriau pajaučiamas skubantis laikas, skausmingiau išgyvenamos artimųjų netektys, išsiskyrimai. Tačiau suvokimas, kad laikas, kaip tas autobusas, lekia viena kryptimi, suteikia ir savotišką nusiraminimą: „Man gera, nes dabar jau vis vien, ką aš radau ir ką prarasiu po šiuo nustėrusiu dangumi. Aš lekiu ir lekiu, atsiplėšęs nuo visų, – tolyn, tolyn, už tūkstančio mylių…“

Kiti pirmojo skyriaus pasakojimai jau turi siužeto pagrindą – įvykį: tėvo mirtis ir laidotuvės („Sniegas“), kelionė su teta ir viešnagė pas dėdę kunigą („Didelių vargonų mieste“), keturiolikos metų kolūkio brigadininko pirmoji nesėkmė („Brigadieriukas“), miesto gatvėje vaiko akimis regėtas smurtas prieš žydus („Miestas medinėmis kojomis“). Laisvai komponuojami prisiminimų fragmentai palieka tikrumo, autentiškumo įspūdį ir rodo neeilinius autoriaus, kaip pasakotojo, gebėjimus. Labai graži, žodinga, vaizdinga rašytojo kalba, iškalbios detalės, gyvi dialogai. Apdovanotas retoku mūsų literatūroje humoristo talentu. Atskiri fragmentai įspūdingi, bet visuma kai kada atrodo šiek tiek ištęsta, mozaikos klijai per silpni. Džiaugdamasis gražiu, spalvingu kalbėjimu ir turėjimu ką pasakyti, prisiminti, autorius tarsi užsimiršta, kad rašo ne memuarus, o apsakymus.

Du skirtingi raiškos srautai – lyrinis ir epinis – išlieka ir kitose knygos dalyse. Sunku net pasakyti, kuris rašytojui geriau pavyksta, gal tik pirmasis, subjektyvusis, nusipelno didesnio dėmesio, nes yra originalesnis, ryškiau brėžiantis savito, individualaus kūrybos kelio liniją. Lyrinis E. Ignatavičiaus prozos klodas, nepaisant kai kada ir čia pasitaikančio gražbyliavimo pertekliaus, suteikia tekstams tą apibendrinimo krūvį, kurio stokoja, nors ir spalvingi, tačiau nebenaujos tematikos, charakterių, psichologinių situacijų, moralinių konfliktų pagrindu sukurti apsakymai.

Saviraiškos ir istorinės atminties sėkmingo derinimo pavyzdys galėtų būti apsakymas „Po sekmadienio kupolu“.

Vienam šone – marios, kitam – dunda jūra, o atminty moliuskų kiautukai tarsi seniai išsakytų žodžių rūbeliai; išduotų ir mirusių žodžių nykiosios išnaros, vystančios rudenio saulėje. O kadaise jų būta sveikų ir gyvų, daug žadančių, neatvertų pasauliui žodžių, sunkiai gimusių gyvenimo įsčiose, nežinia, iš kurios pusės, tarsi tų pačių kiautukų, atneštų sušiauštom jūros bangom į nykų atsivėrimo krantą (…) Nykūs buvusių žodžių lavonėliai teberaižo atmintį ir kužda tyliausia kiautukų kalba. Jų muzika seniai sugrota. Jie paliko mane vienų vieną, beginklį, gulintį ties amžinybės vartais, lyg niekam nereikalingą smiltelę ar ešerio žvyną, prigludusį prie džiūstančio molo akmens.

Kada prasideda rašytojas? Jo nėra ten, kur išorės pasaulis, per pojūčius atsispindėjęs psichikoje, pasilieka savo ribose. Reikia patirties, atminties ir stiprios vaizduotės. Nida. Kopos. Egzotiškas Lietuvos gamtos kampelis. Čia kaip niekur kitur jauti tekantį laiką. Natūraliai vaizduotėje keliasi istorinis kontekstas. Subjektas ne tik mato, girdi, jaučia, bet ir vertina, įprasmina iškalbius jį supančio pasaulio ženklus, lygindamas, metaforizuodamas suteikia jiems naujų reikšmių, susieja su savo paties egzistencine jausena ir šitaip išeina už empirinės tikrovės ribų į naują – ne tik dvasinių būsenų atsivėrimo, bet ir atminties, istorijos erdvę. („O, kaip norėčiau įšokti į aisčių dviratį vežimaitį, grįžtantį iš Karaliaučiaus turgaus, ir niekieno nepastebėtas įsitaisyti ištuštintoj džiovintų karšių statinaitėj, nors vieną ankstyvą sekmadienio rytmetį pratarškėti per bundantį iš miego žvejų miesteliūkštį su gūrinėjančiais tarp džiūstančių tinklų seniais, ant pamatų čiurenančiais vaikiūkščiais ir vienmarškinėm, atsilapojusiom moterim, ant marių krantų velėjančiom žlugtą“.)

Panašiu principu asmeninis istorijos išgyvenimas perteikiamas apsakyme „Kerpių duona“. Pats autorius tą būdą vadina „atsivėrimo akimirka“. Šiame apsakyme grįžimo į istorinį laiką nuotaika tvyro rankraštyno salėje, po senojo universiteto skliautais:

Mane apėmė keistoka, kone mistiška nuotaika, aš tarsi nusikėliau mintimis į tuos amžius, kai šie skliautai tebebuvo jauni. Ir nebūčiau nė kiek nustebęs, jei už tokio šviesa apgaubto kėdės atlošo nuskardėtų netramdomas Mickevičiaus juokas ar kyšteltų pablyškęs Daukanto veidas paraudusiomis nuo ilgo skaitymo akimis.

Ir toliau istorijos fragmentai iškyla jau kaip pasakotojo subjektyviai objektyvūs regėjimai, apgaubiantys mus anų laikų dvasia. Nors jie perteikiami be istoriniam žanrui būdingo įsipareigojimo, bet dėl to nė kiek ne mažiau patikimi ir įtikinami.

Knygos pavadinimas siejamas su viena novele, matyt, autoriui svarbia.

Novelės „Obelis katedros aikštėje“ metaforiškas pavadinimas nusako prievarta iš kaimo pas vaikus į miestą išvežamos motinos situaciją. Metafora apibūdina ištisos kartos, o gal ir dviejų lemtį, senatvės dramą. Rašytojas atkreipia dėmesį į jam artimo subjekto dar gyvą, bet bejėgį sąžinės balsą, kurio negali nuraminti negailestingas socialinis diktatas: motina reikalinga mieste, nes nėra kam prižiūrėti vaikų – darželiuose trejų metų eilės, o dėl mažų algų abu tėvai priversti dirbti. Tiesą sakant, į tai galima žvelgti dar plačiau – kaip į visos žemdirbių tautos kraustymąsi į naują erdvę, kaip į kaimiškosios gyvensenos nykimą ir skaudžias psichologines lūžio pasekmes, gyvai jaučiamas iki šiol. Ant grindinio sunkiai prigyjančio medžio metafora įtraukia į savo orbitą visą kaimietiškų šaknų septyniasdešimtmečių kartą, išlaikiusią organišką ryšį su žeme ir jos suformuotu pasauliu. Tokios pasaulėjautos rašytojai tolimi, neįdomūs miestiečiui, šiuolaikinio jauno žmogaus jausenai? Tai jų nelaimė, jų ribotumas ir liga, iš kurios galima pasveikti ir teks pasveikti. Nacionalinė kultūra – sudėtingas, daugiasluoksnis fenomenas. Visi klodai reikalingi, išskyrus neturinčius meninės kokybės ženklo.