Obelis Katedros aikštėje

Recenzuodamas E. Ignatavičiaus trečiąjį apsakymų rinkinį „Sidabrinės skyrybos“, A.Zalatorius 1977 m. rašė: „(...) dabar madingiausia – būti nemadingam (...). Kai sudėtingumai, išradingumai ir rafinuotumai pradėjo nusibosti, visi pasiilgo aiškumo, paprastumo, netgi tradiciškumo (...). Gyvenime ne taip sunku apsimesti originaliam ir nesukelti įtarimo, kad apsimetei. Literatūroje apsimetimas anksčiau ar vėliau išplaukia į paviršių (...). Taigi geriausia, kai viskas išeina savaime, kai minėtasis „nemadingumas“ irgi kyla iš talento prigimties (...)“ (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“, 1988).

„Nemadingumo“ sąvoką ir šiandien galima pritaikyti neretam E. Ignatavičiaus rinktinės „Obelis Katedros aikštėje“ apsakymui, kartu tarsi pakliūvant į sąvokos paspęstus spąstus. Juk mada – nevienalytė. Viena yra jos faktūra, medžiagiškumas, kita – idėja, fizinė ir metafizinė paskirtis. Juk būti madingam nereiškia vien „pižonauti“. Tai išskirtinumo, kitoniškumo pabrėžimas. Ir jeigu koks autorius sakosi esąs nemadingas ir nenorįs kitoks būti, ar tik jis nemeluoja sau ir tautai. Juk tie „auksinio deficito“ laikai, kai pirkome švarkus per ilgom rankovėm ar kiek per didelius batus vien dėl to, kad paskui ir tokių nebebus, kai mada atrodė esąs dar vienas kapitalistinio pasaulio pasityčiojimas, – tie laikai, regis, praėjo. Taigi ir literatūrą galime rinktis ne pagal madingumą, o pagal poreikius.

Praėjęs laikmetis, kurio dvasios persmelkti daugelis E.Ignatavičiaus apsakymų, pasižymėjo ne tik per didelių drabužių pirkimu, bet ir tuo, kad išsiskirti, būti originaliam buvo ne tik sunku, bet ir pavojinga. Nuasmenintos ir niveliuotos visuomenės susidūrimai su nomenklatūra, turėjusia „lygesnes“ teises ir galimybes, literatūroje apsiribodavo tik „gero“ ir „geresnio“ konflikto išsprendimu, na, dar užimdavo svarbiausią vietą „cechinio“ humoro kūriniuose apie kontorų viršininkus ir namų valdybą. Galbūt todėl gyvenimo tragikomiškumas, metafizinis nerimas, ilgesys ir neįvardyta socialinė skriauda krypo į archajiškuosius klodus – tėviškę, gimtuosius namus, juose karštančius tėvus. Į tai, kas vargu ar gali būti pavadinta „madinga“ ar „nemadinga“. Tautai su giliai įsišaknijusiu agrariniu mentalitetu ir lėtai modernėjančia pagoniška savivoka tai veikiau apibūdinama kaip „įgimta“, duota nuo pat gimties. Kultūrinis identitetas, religinė priklausomybė, pilietiniai idealai, socialinio teisingumo jausmas – nebe natūralios duotys, o įgyjamos, išsiugdomos vertybės. Skaitant „Obelį Katedros aikštėje“, kyla įspūdis, jog pokario vaikai, rinktinėje traktuojami kaip „naujoji karta“, tėra šiek tiek pakylėti nuo Deivės Žemės – ne tam, kad išvystų žvaigždes ir pasiektų Absoliučią dievybę, o kad atsidurtų tarperdvėje, vakuume, kur pamirštama ir viena, ir kita. Bet kadangi Žemės trauka stipresnė, sudėtingu visai tautai laikotarpiu augęs vaikas namų instituciją laiko ne tik natūralia duotybe, bet ir pasaulėvokos formuotoja, tautinio identiteto kūrėja, vertybinių tiesų pagrindėja. Jau pirmame rinktinės apsakyme „ ...Ir namų amžinoji šviesa“ namų vaizdas tampa svarbiausiu erdvės akcentu, o išėjimo motyvas – stipriausiu personažo išgyvenimu. Erdvei ir personažui keičiantis, įdvasintų namų („...jie susiras tave, ateis ir prisiglaus“, p. 8) įvaizdis figūruoja jau ne kaip erdvės, o kaip personažo atminties dalis, kaip metafizinė duotybė, skirta tam, kad sielos nerimas neužgestų, ilgintis namų, iš kurių niekados nebeišeisime. Prisiminus skaudų istorijos tarpsnį, tuo metu gyventą, išėjimo tema glaudžiai, bet ne tiesmukai siejasi su tremtimi ir tautos paniekinimu. Sniegas, šalčio spindesys, šarmotos girios rūstis („Sniegas“), prie vartų tyliai apsiverkiantis gyvulys, išgabenamas į skerdyklą („...Ir namų amžinoji šviesa“), žūstantys gandrai („Šiaudinių stogų lelija“) – taupios kasdieniško gyvenimo detalės gali iš tiesų daugiau pasakyti apie laikmečio dvasią nei specialūs „teminiai“ apsakymai („Upė į šiaurę“ – apie tremtį). Išvarymo, namų atėmimo tema, sakyčiau, yra beveik religinės srities objektas, o turint galvoje savitą lietuvių pasaulėjautą ir lokalų jų dievybių išsidėstymą, tai reikštų ir dievų atėmimą. Ne veltui stribai, kaip literatūros personažai, dažnai atrodo neturintys namų ir kartu – dievų. O žaliųjų, partizanų, rezistencinė kova paženklinta sunkaus ir rūstaus Žemės, kaip paskutinės Deivės ir instancijos, sprendimo.

E. Ignatavičiaus apsakymų rinktinę iš dalies galima pavadinti generacijos, iš kurios palengva buvo atimami namai, dievai ir metafizinės duotys, drama. Šiomis idėjomis autoriaus kūriniai artimi ir šiandienai, nes visuomenės konformizmas ir niveliacija tebeklesti, tik įgavo kitokius būdus ir pagreitį, o nomenklatūra gavo teisę vadintis skambiu demokratijos kūrėjų vardu ir grįsti savo veiklą pačios išleistais įstatymais. Šiuo atžvilgiu šiek tiek gaila, kad autorius, turintis ironiško žvilgsnio ir taiklaus palyginimo dovaną, užuot buvęs negailestingas įsigalinčiam gyvenimo būdui, gręžiasi atgal ir dažnai pasitenkina gražiu, bet tuštoku kalbėjimu („Chrizantemų autobuse“). Sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, – bet ar to grožio ne per daug?.. Ar jis nėra kažkoks nesveikas, reikalingas negailestingos chirurgo rankos?.. O jei vėl prisimintume madas, tai literatūra, skaudžiai ir jautriai kalbanti apie socialinę atskirtį ir uždarą visuomenės grupių formavimąsi (B. Vilimaitė, V. Juknaitė), šiandien tikrai nėra madinga. Bet tokios literatūros, ko gero, labiausiai ir trūksta. Jungiančios, o ne dalijančios į atskiras skaitytojų ir vertintojų grupes. Skatinančios skaudžiai apmąstyti, o ne preparuoti svarbiausias filosofines problemas, kurios neretai iškyla kaip pasirinkimo situacijos, kaip būtis ant ribos. O kokią meninę raišką tie apmąstymai įgauna – tai priklauso nuo talento prigimties. A. Zalatorius bus įžvalgiai apibrėžęs E. Ignatavičiaus meninės raiškos galimybes: „Silpnas Ignatavičius ten, kur imasi vaizduoti modernią pasaulėjautą (...) stiprus ten, kur susiliečia su kaimu, ypač senąja žmonių karta, koloritingomis ir keistomis asmenybėmis, etnografinėm detalėm, elegiškais ir šiurpiais įvykiais. Silpnas tada, kai forsuoja emocijas ir poetiškas būsenas; stiprus, kai atsiremia į pastabumą, ironiją“ („Prozos gyvybė ir negalia“, 1988). Bet ar kartais autorius negali mūsų nustebinti, sujungęs arba „apvertęs" jo talentui taikomus „dvigubus standartus“, pvz., forsuotą emociją ir ironiją?.. Modernią pasaulėjautą ir archajišką būvį?.. Ne priešingų pradų atidalijimas ir jų plėtojimas, o jų jungimas sukuria intrigą, nuostabą ir šiokį tokį sąmyšį. Juk ir modernioje pasaulėjautoje esama tiek žavaus barbariškumo!.. (Pavyzdžiui, kai į euroatlantines struktūras besiintegruojantis politikas eina pas asmeninę būrėją ir teiraujasi, kaipgi jam šis procesas seksis. Arba deklaruoja įstatymo viršenybę, o pats sąmoningai įstatymo nesilaiko.)

Tiesą pasakius, paradoksų (geliančios ironijos ir švelnaus lyrizmo) jungimas neretam autoriui – perdėm nedėkingas kelias, nes šitaip daug neprirašysi, gražus kalbėjimas byra nuo tokio junginio kaip prastas tinkas nuo sienos. Taigi ir „Obelį Katedros aikštėje“ reikėtų traktuoti kaip knygą, kurioje pasakojimo būdas ir personažų galerija ne jungiasi į viena, o skyla į dvi dalis: etnografinę, pagrįstą ramia, epine pasakojimo maniera bei tipiškų, kiek anachroniškų veikėjų vaizdavimu, ir lyriškąją, savotišką „sąmonės srautą“, kuriame bandoma pakilti iki filosofinių situacijų apmąstymo.

Svetimo jausena mieste, urbanistinėje jo aplinkoje, „Katedros aikštėje“, gana vykusiai išreikšta obels įvaizdžiu. Giria, gimtojo namo sienojai, liepteliai, sodai, pagaliau motinos balta skarelė, kaip pražydusios obels įvaizdis, – ir akmuo, plyta, mūras, betonas, blokiniai namai, grindinys. Erdvė, kurioje medžiui tarsi ne vieta augti ir tarpti. Tai ryškios priešpriešos, obels ir aikštės nejungia niekas, o tokia jungtis turėtų būti Katedra – miesto kultūros, žmonių integracijos, bendrabūvio simbolis. Tačiau kadangi Žemė ištisus šimtmečius buvo pagrindinė lietuvių Deivė, nereikėtų stebėtis, kad ir dabar mums sunku atplėšti akis nuo velėnos ir pakelti žvilgsnį į dangų – debesis, paukščius, varpines. Begalinės erdvės atsivėrimas mūsų agrarinei dvasiai būtų, ko gero, vėlgi tremtis. Ne veltui vienas personažas Ignatavičiaus knygoje atsisako žiūrėti, kaip atliekama autopsija: „Žiūrėsiu mat, kur dūšelė gyvena“ („Dzidoriukas bežvaigždis“, p. 356). Katedra neatskiriama nuo dangaus, nuo čiurlioniškojo kosmoso, nuo absoliutaus Vienio, ir jo nesibaigianti platuma neprimena namų, kurių taip ilgisi „Obelies Katedros aikštėje“ personažai. Lietuvių prozos personažai daugeliu atvejų tebegyvena jaukiame personaliniame mikrokosme – ar tai jų stiprybė, ar yda, tesprendžia skaitytojas, nes autorius rašo, viską žinodamas iš anksto.