NUO do IKi do

Iš(at)pirkti eilėraštį

Ant knygos viršelio yra ženklai durys, per kuriuos įeisime į aštuntą Viktoro Rudžiansko poezijos knygą ,,Nuo do iki do“. Joje pabūsime, atsiriboję nuo buvusių ir būsimų, nes kitaip turėtume įeiti į žymiai erdvesnį, sudėtingesnį statinį.

Ant naujosios poeto knygos viršelių – dvi nuotraukos: minimalistinis pilkšvas vaizdas su nuleistomis žaliuzėmis tarsi fortepijono klaviatūra – nuo do iki do pirmame viršelyje ir nedidelė poeto nuotrauka paskutiniame. Nuotraukoje dūmų srovelė kyla į rištų, bet išsivadavusių plaukų retėjančią šviesą, žvilgsnis šalia išvagoto veido eina kiaurai į mane (skaitytoją), cigaretė, nenorinti palikti laisvai krentančių pirštų, ir galbūt apačioj auštanti lavazza, mėgstamiausia kava.

Ir svarbiausia: šešiolika sonetiškų eilučių ant knygos nugarėlės baltais dažais. Baltais, kaip ir poeto vardas Viktoras, kaip ir sklindanti šviesa pro nuleistas žaliuzes.

Tose sonetiškose eilutėse yra keli planai – gamtos pasaulio vaizdas (dykuma, ugnikalnis, kregždės, gyvačių kiaušinių lukštai), žmonių buvimo forma, kaip mokslas (pažinimas), ir asmeninis aš (apsvilę padai, „liemuo raitosi / lyg virvė / visatos ąsotyje“). Žmogus yra vienišas visatos greitkelyje – vienas ateina, vienas ir išeina. Blaškosi ar yra blaškomas. Eilėraščio pabaigoje netikėtas, veik buitiškas, šiek tiek chuliganiškas šūktelėjimas – „visa – niekai // mus atskiria / pagal dialektą“ – nusviedžia skaitytoją, patogiai įsitaisiusį prie plačiaekranio plazminio vaizdinio (dykuma, ugnikalnis...) į mekišką (Joną Meką prisiminus) kasdienybės mikčiojimą. Tai pozicija, teiginys, prasmė. Rašyti tam, kad atvertum savąjį egzistencinį dialektą, savą autentišką balsą globalaus pasaulio akivaizdoje. Rašyti, kad būtum išskirtas iš kitų.

Aš patikiu tokiu siekiu. Ir tai man leidžia ieškoti savo santykio su eilėraščių temomis, raiška. Ieškoti išminties ir nebijoti mikčioti. Ir kalbėti apie tai, kas įsiminė, išryškėjo.

„Visatos ąsotis“ minėtame eilėraštyje pagal geometriją nurodo į kito eilėraščio eilutę ,,vertikaliai žvelgiu į praeitį o vertikalė – ištirpusi / prasmegę visi prisiminimai / laiškai“ (p. 85). Poetas žvelgia į praeitį tarsi į šulinį, gilyn. Nors žiūrėjimo laukas – šulinio rentiniai – nebeįžiūrimi, užsinešę kažkuo nebeatpažįstamu. Tačiau traukia žvelgti į praeitį, nes ji apima jau nemažą gyvenimo tarpsnį.

Ryškėja šios knygos poetinė logika, kuri kartojasi daugelyje eilėraščių – kalbėti esamuoju laiku iš ten, kur nieko nebėra (,,fotografuoja pasaulį iš sudužusio MIG’o kabinos“, p. 29). Laikas, kai užmirštas laikas. Retrospektyvus mąstymas leidžia at(su)kurti, prikelti praeitį; leidžia kalbėti dabar iš praeities perspektyvos. Poetas (per)planuoja praeitį.

Kartais matoma tik tai, kas yra labai arti: šunelis, sergantis vėžiu ir laižantis lyg šokoladą savo rudą ligos pažeistą apgamą, sugautas peizažas per langą. „O kam jis / kaip greitai – jaučiu – tirpsta druska / ramiai snaudusi kaulų smegenyse / ir todėl gelia / visą netobulą kūną (...) esi tarsi indas / su užpiltomis citrinos žievelėmis“ (p. 85–86). Citrinos žievelės minimos ne vieną kartą – ant jų paslystama, tarsi Berliozas ant saulėgrąžų aliejaus, „citrinos žievele nuslysta mano pirštai / nuo do iki do“ (p. 5) – nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos; „citrinos rūgštis graužia sapną“ (p. 69). Citrinai būdinga graužianti rūgštis nurodo į (kūno) ardymą, į ligą, kuri stumia žmogų į monotonišką būvį. ,,Man vis dažniau dunda traukiniai / dunda ir dunda – lyg įstatyti į širdį“ (p. 68). Nuo do atsispiriama, bet ar sutrikusi automatika leis pasiekti kitą do?

V. Rudžiansko gyvenimo metafora pasirinkta muzikos gama. Ši metafora suteikia lengvumo, ritmingumo, neišvengiamumo. Suteikia muzikalumo. Gyvenimo pabaiga nusakoma klasikine rudens metafora. Graudi ramybė ir mirties grožis pasiekia mus iš šių paskutinių vieno eilėraščio eilučių: ,,susitaikau su rudeniu / o jis viską marina“ (p. 7).

Be citrinos įvaizdžio, įsidėmėtinas šokolado valgymas. Kelis kartus minimas jo perteklius, per didelė koncentracija kraujyje. Šokoladas pirmiausia nurodo į gomurio malonumą, į santykių pilnatvę, kai ant ugnies šildomas šokoladas. Tačiau eilėraščiuose šokolado koncentracija atskleidžia neigiamą pertekliaus pusę. Šokoladą būtų galima priskirti ligos semantiniam laukui.

Tekstuose atsiranda žmonės iš kitos kultūros – klajokliai, su kuriais geriama, kalbamasi, ieškoma bendrumo. Tai žmonės iš jaunystės, gal iš internacionalinėje rusų armijoje sutiktų personažų galerijos. Mongoliškų kaulų klajoklis klausia: „ar žinai, kur važiuojame? / nežinau / į Tėvynę / aš čia ją turiu / neturi – tiktai Atvaizdą“ (p. 64). Nomadas, kuris savo tėvynę vežiojasi širdyje, pamato sėsliojo problemą – iš Tėvynės likęs tik Atvaizdas.

Su Dievu irgi panašiai. ,,Ar tikiu Dievu / kartais tikiu kapotais sakiniais / iškirstomis slyvomis / sakės gurkšniu degančiu violetine liepsnele“ (p. 74). Tikima kalba, prisiminimais, gomurio pojūčiais ir akių potyriais svetingoje kompanijoje. Norima „padėti galvą ten kur daugiausia Dievo“ (p. 71) – sugrįžti į moters įsčias, į „tarpeklį kur susijungia moters kojos“. Šis erotinis vaizdinys (tokių knygoje yra tik du, dar vienas – „spenelių žemuogės“) galbūt sukeltas nuovargio, girtuoklystės kliedesių, tuštumos, lydinčios nuo pat išėjimo iš įsčių. Tikimasi, jog pačiame pradėjimo akte galėjo būti daugiausia Dievo, todėl tampa reikšmingas motinos paveikslas, kuris knygoje minimas pirmajame, jau vien todėl svarbiame, eilėraštyje. Mama, santykis su ja man primena Romaino Gary gėdą prieš mamą, gailestį, užuojautą romane ,,Aušros pažadas“.

Skrendant į Tokiją, paminimi dar du artimieji – miręs senolis. Jis pavaizduotas linksmas, drąsus, net miręs iškeikia geodezijos tarnybos parankinius. Ir surinktomis mėlynėmis besididžiuojanti senelė. Dviejuose eilėraščiuose pasikartoja virtinių su mėlynėmis motyvas. Įdomu tai, kad šis motyvas stipriausiai nusako santykio su Tėvyne (per senolius) autentiką, o kelionės į Tokiją situacija tik antrina jau aptartam pokalbiui tarp mongoliškų kaulų klajoklio ir lyrinio subjekto – stipriausias tėvynės ilgesio išgyvenimas, kai tampi nomadu. Trumpam juo galima tapti netgi keliaujant tramvajumi aplink Kauną, kuriame „nusibodo gyventi / bet tik jame norėtumei numirti“ (p. 94).

Eilėraščių geografija – tai lyg bandymas ieškoti vertybių kitose kultūrose. Pamaskvė, Piteris vėlgi turbūt labiausiai iškylantys iš asmeninės praeities. Bagdadas, Delis, Japonija, Buchenvaldo giraitė – tai šiandienos mąstymų (kelionių) laukas. Dažniausiai pasikartoja japoniškos kultūros – haiku, ikebanos, geišos – motyvai. Kartais šie motyvai keisčiausiu būdu susipina su sapnais, vaikystės prisiminimais: ,,sapnuoju ledų / pardavėją nuo drugelių / haikus nulaižančią“ (p. 76).

Stipriausi eilėraščiai ar įdomiausi vaizdiniai atsiranda būtent iš kelionių įspūdžių. Dykuma, naktis, vynas pinasi su haliucinuojančios sąmonės vaizdais. Dar labiau paryškinama žmogaus, kaip svetimšalio žemėje, būsena. Panašu į siurrealistinį S. Dali pasaulį, kuriame ritasi „vyno krešuliai“ ir stūkso „sodrios samanos“. Vėlgi, kaip ir eilėraštyje ant viršelio, dykumos išgyvenimas, nurodantis į vidinę žmogaus dykrą.

Įsidėmėtinas kelis kartus knygoje pasikartojantis motyvas – šalikėlis ant krėslo („вещь ненужную, но любимую, – Maša, p. 10; galbūt Marinos Cvetajevos citata?). Tai moteriškumo simbolis, reprezentuojantis moterį, kaip paslaptingąją, tolimąją nepažįstamąją. Moterimi žavimasi kaip kitokia. Toks lyrinio subjekto santykis primena amžinojo moteriškumo tradiciją literatūroje. Viename eilėraštyje vaizduojama lengvo elgesio moteris, kuri sugeba „sukryžiuotomis kojomis / – – – – – grakščiai ant fotelio atlošo / užmigdyti / šalikėlį“ (p. 43). Subtili nuoroda į intymų moters ir vyro bendravimą, kai sukryžiuotos kojos nusako dvasinę parsiduodančios moters būseną – užsklęsta širdis ir šalikėlis ant fotelio, kaip užmigdyta sąžinė.

Reikėtų pastebėti, – yra šiek tiek ironijos moters atžvilgiu. Pvz., kai moteris pešioja antakius, vyras įžvelgia „nerimo niežulį / pakeliui į tvėrimo stebuklą“ (p. 16). Moteris kuria savo atvaizdą, kuris vyrui yra ir paslaptis, ir kažkas banaliau, nei turėtų būti.

Tekstuose yra saviplakos. Atviros, skaudžios savikritikos: „mano žodžių ažūras toks banalus“ (p. 55), eilėraščiai „basi be metaforų / simbolių – / vandeniu ant vandens“ (p. 88). Prašoma netikėti tuo, bet nujaučiama, kad tai tiesa. Tik mylimoji, atmintinai mokanti eilėraščius, kurie ją daug kartų išdavė (gal buvo skirti kitoms), išpirko juos savo meile. ,,Dieve mano kokie jie išpirkti“ (p. 89).

Tuštuma, tyli rezignacija, meninė rega, kaip gyvenimo būdas, viltingiausia iš paminėtos trijulės, – trys svarbiausios nuotaikos (nuotakos) šioje eilėraščių knygoje.

Galima tikėti, jog eilėraščiai išperkami skaitytojų, draugų ir mylimųjų dėmesiu. Gal šiek tiek išpirkti ir šiuo tekstu.