NUO do IKi do

Apie meilę ir mirtį: dar gyvenkime!

Šiais virtualiais laikais vis dar neatprantu džiaugtis knygomis. Ypač mielų bičiulių. Žmonių, kuriuos tariuosi pažįstanti. Tačiau nepažįstu. Pasirodo! Nes kiekvieną sykį, kai imu į rankas naują romaną, novelių ar poezijos rinkinį, nežinau, ką iš tikrųjų rasiu. Gal todėl pirmiausia mėgaujuos vien liesdama viršelį ir spėliodama: koks bus teksto greitis, kokiu svoriu skambės, kas pasakyta, juoba – nepasakyta, juoba – ką užuosiu, išgirsiu, ragausiu sklaidydama puslapius, kur nukeliausiu kartu su autoriumi... Suprantama, tai tik žaidimas. Mano pačios prasimanytas. Bet žaisti visada smagu. Va kad ir dabar: nuo do iki do – jau regiu veik nematomus/ vaizduotėje bėgančius pirštus (p. 6), ir baisiai įdomu, kaip Viktoras Rudžianskas sugros šią gamą? Kokį instrumentą pasirinks? Autoriaus portretas priešlapyje (fotografuota Narcizo Freimano) norėtų sufleruoti: toks Paganinis su cigarete! Vadinasi, smuikas... Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį eilėraštį: mano kojos prie gerosios vilties spardo ledus/ pakeliui į kavinę/ kur barbariškais gurkšniais išgersiu lavazza (p. 6). Neatspėjau! Tikrai ne smuikas... Rojalis? Bet: skambins monetomis/ tilindžiuos durų varpeliu (p. 51). Tuomet gal pistoletas, kurį įsidėmėjau rinkinyje „Rytas lietaus strazdanoto“ („Santara“, Kaunas, 1996)? Tačiau: jei būtų mano valia nutaikyčiau pabūklą/ į dangų[/b] (p. 21, išryškinta V. Š. A.). Vėl nepataikiau! O gal visai neverta ieškoti muzikos instrumento ar ginklo? Gal V. Rudžianskas šitą gamą „groja“ kelione, klajoklio pomėgiu trenktis iš vietos į vietą, jo atradimų džiaugsmais ir per dieną nupėdintų ar nuvažiuotų kilometrų nuovargiu? Juk lyrinis rinkinio herojus juda be paliovos. Važinėjas tramvajumi, kuriame[i] keleivių kūnai skleidžia šiurkštų prakaito kvapą (p. 73)? Plaukia laivu, kur kiek įmanoma negirdėti sirenų (...)/ kad be sveikatos/ pasiektume krantą/ kuris tik migla po mirties (p. 11)?

Skrenda lėktuvu, kuriame, deja, niekas nepasiūlys virtinių su mėlynėmis (p. 41, 62). Lekia net elnių kinkiniu: galbūt reikėtų elniams sušerti paskutinį gabalėlį cukraus/ kad jie užuostų garą/ kurs kyla iš virdulio ir laižo garbanas debesų (p. 28)? Ir viso to karštligiško judėjimo greitis, beje, didesnis už rudenio/ slinksmą į baltąją naktį (p. 23)...

Keliauju ir aš su herojumi: nuo eilėraščio prie eilėraščio – iki turinio. Kaip nuo do iki do. Paskui grįžtu. Vėl nuo do. Tik atvirkščia tvarka. Kol aukščiausiąją, kulminacinę, debesų ir Viešpaties natą, liepiančią iškentėti mirtį glostančią dilgėlę (p. 42), pakeičia žemiausia, Žemę ir gimimą simbolizuojanti nata. Keisčiausia, kad muzikos instrumentą, kurio taip nevalingai visą kelią dairiausi, randu būtent grįždama – iš pabaigos į pradžią: mažame kambary groju šnypščiančiu virduliu/ ir tariuosi – girdžiu pamaskvės samovarą (p. 38). Kažkodėl aiškiai, lyg vakar tas buvo, išvystu Bulato Okudžavos atklydėlį muzikantą, grojantį triūba, o kartu ir savosios kartos jaunystę – su visais tais romantiškais Jesenino skaitymais, su eilėmis prie Ermitažo, prie teatro na Tagankie, taip pat (ką čia slėpti?) ir prie CUM’o ar kitokio univermago, nes kartūno suknelės, kurias visi vadinome perkeltinėmis, turėjo bjaurų įprotį blukti (p. 31). Tačiau V. Rudžianskas, kuris tą blukimą, pasirodo, irgi fiksavo, neleidžia man pernelyg įsijausti. Jis primena, jog be visokiausių gerų dalykų ar tiesiog malonių džiaugsmų būta, deja, mano amžininkų gyvenime ir kareiviuko laiškų, skriejusių į Lietuvą iš kokio nors Turkmenistano, taip pat – mūsų tėvų bei senelių kartos, gerai išmokusios guldyti kedrus taigoje arba įsiklausyti, ką dainuoja šiaurės pašvaistė... O dar jis primena, kad laikas bėga ir visa kas keičiasi: nebėra jokių revoliucijų// – otčiznų rodinų –/ – babkės babkės –/ – babkės (p. 50).

Taip jau gal ir reikia: pasiryžęs sugroti gamą nuo do iki do, žmogus turi pasitikrinti vertybes, peržiūrėti, kaip sakoma, visą kino juostą – nuo ryto iki vakaro. Vidurdienio vakaro, skirto gimtajai Čekiškei, jei norite... O taip pat jis privalo padėti tašką po žodžio „miesteliai“ ir netgi po miesteliai. lt ir eiti, skristi, plaukti – į visai kitokias erdves ir vandenis, kad įrodytų sau ir kitiems, jog pakėlė sparnus iš „stalčiaus“, į kurį – motyvuotai ir ne visai motyvuotai – iki šiol kritikos buvo kišamas...

Bet štai kas labiausiai džiugina: net ir toli toli, net ir ilgai išilgai keliaudamas, V. Rudžianskas neprarado savo ypatingo žvilgsnio, kuriuo bene tik jis vienas visą laiką ir gebėjo stebėti... moterį: taip netikroviškai pincetu/ ir taip tikroviškai/ žaidžiate antakių klastojimo aktą/ taip elegantiškai/ pincetu/ taip elegantiškai/ kad rodos –/ ne antakių (p. 17). Subtilumas, mano galva, yra kur kas geriau, nei virpinti mylimosios langus/ akių drėgmę/virpinti mylimosios kl – – – (p. 67), ypač kai iš tikro rašai apie meilę ir mirtį nes daugiau apie nieką nekliedi poetai (p. 33).