NUO do IKi do

Recenzija be pinceto

Čia šnekamoji recenzija. 2007-aisiais Viktorui Rudžianskui sukako 50 metų ir išleista jo knyga. Teko kalbėti, vis kitaip, jo kūrybos vakaruose – Alytuje, Vilniuje, Kaune. Nusibosta kritiko toga. Atsiranda kalbėjimų ir užrašų, kuriuos reikėtų vadinti kritiko išdaigomis. Tokia ir ši šneka. Kauniškiai kolegos pavadino ją siurrealistine.

*
Pirmame V. Rudžiansko knygos „Nuo do iki do“ eilėraštyje perskaičiau tokią eilutę: „vėjas taip skaudžiai taršo plaukus“ (p. 6). Ir supratau, kad šia eilute jis pažeidė savo pirmininko Petro Palilionio ir mano, kaip irgi nelabai plaukuoto žmogaus, teises. Neketinu kreiptis į Lygių teisių ir galimybių komisiją (nors tai būtų įdomus precedentas), bet dabar tai jis atsiims. Viską jums ir jam čia pasakysiu.
Daug čia negražių dalykų.

Fotografuojasi rūkydamas (Narcizo Freimano nuotr.). Knygą pradeda erotiniu vaizdu („citrinos žievele nuslysta mano pirštai“, p. 5), kurį gudriai slepia (mums gi aišku, kuo norėtų slysti jo pirštai), bet argi nuslėpsi – tuoj pamatome vaizdą „tavo spenelių žemuogės“ (p. 54). Nemoka skaičiuoti: rašo „nuo do iki do“, taigi pasako du elementus, paskui jau vardija tris: jeruzalę, krasnuchą ir gerąją viltį (tai trijų Vilniaus rajonų vardai). Mano, kad per 10 minučių gali būti 17 pavydo scenų (p. 32). Nieko neišmano apie valiutą – rašo „sumokėčiau sapnais“ (p. 21). Nori visokių neįmanomų dalykų, ir ne laiku, pavyzdžiui: „trepsiu trapu į lėktuvą o skristi nenoriu / noriu virtinių su mėlynėmis ligi lūpos pamėls“ (p. 41). Meluoja – pradeda eilėraštį ryškiais metaforiškais vaizdais („niekas nesilažina iš mano eilėraščių tik bando / juos įkeisti / bankrutuojančiame lombarde“, p. 88), paskui tame pačiame eilėraštyje tvirtina, kad jo eilėraščiai „basi be metaforų“. Jungia visai netolygias vienarūšes sakinio dalis: „net nežinau / kada paskutinį kartą turėjau paltą ir vilties neigimą“ (p. 15); „aš suplėšysiu lietų / ir skėtį“ (p. 26). Kurdamas palyginimus visai nepaiso geografijos: kankorėžis jam panašus į klumpę ir į gondolą (p. 63). Viską painioja. Rašo greta, viename posme, kreipinį sere (Vakarai) ir žodžius apie japonus bei kinus (Rytai), baigia eilėraštį absoliučiai nesuprantama fraze „štai jums bilietėlis į trečiąją pusę triskart“ (p. 47). Kas ta trečioji pusė (pusės gali būti tik dvi, žinoma kiekvienam mokinukui)?

Net kyla įtarimas, visa tai apmąsčius, kad šis poetas turi minčių.

Na, čia gal nieko.

Dar privalau apkaltinti poną Viktorą miškų naikinimu. Kaip žinote, popierius gaminamas iš medienos, o jis nuo 1991 m. lig šiol jau yra išleidęs aštuonias poezijos knygas ir vieną storą etiudų knygą „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“. Čia dar pusė bėdos, bet jis, kaip savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius, kiekvieną savaitę pražudo medžių guotą, ir turbūt rinktinių, nes savaitraštį užsispyrė spausdinti ant puikaus popieriaus.

Juokai dalykas rimtas. Taigi jais norėjau pasakyti, kad vyro ir moters santykių, meilės motyvas jo knygoje – vienas iš vyraujančių, nesvarbu, jog nėra atskirai demonstruojamas. Kad jo poezijos meninei įtaigai pasitarnauja ir logika, ir alogika, metaforų džiazas ir tikrovės vaizdai, racionalumas ir išmonė. Dabar dėl jungčių, apie kurias lig šiol kalbėjau nerimtai. Šio rinkinio leitmotyvai yra netolimos sovietinės praeities ir dabarties sankirtos, taip pat – Vakarų ir Rytų pasaulių. Skaitydami įsidėmėsite tokius žodžius ir realijas, kaip katiuša, rusiškos eilės (p. 10), MIG’ai, pamaskvė, tundra, samovaras, aurora, belamorkė, arbatas, otčizna, rūsčioji upė (rusiškai būtų угрюм река, romano pavadinimas) ir t. t. Ir visai kito krašto frazeologiją; tebus parašyta viskas iš mažosios, kaip yra eilėraščiuose: bagdadas, alachas, chajamas, abdusalomas, turkestanas, koranas, cinų dinastija, ordos, hieroglifai, haiku, sakūra, krišnaizmas, egiptas ir t. t. Yra ir Europos miestų, upių, objektų vardų, bet daug mažiau.

Taigi, kaip minėta, šis poetas turi minčių ir idėjų, dėl to kūryba steigia savus centrus. Citata iš p. 75 (išskirta poeto):

išpampsta venos kuriomis teka tulžis
iš vakarų į rytus
iš rytų į vakarus

Turi ir savų intonacijų. Viena iš jų, suliejanti rimtumą ir vylių, tebus pademonstruota:

jūs taip elegantiškai pincetu
taip elegantiškai
tarsi rapyromis į jautriuosius
pasaulio taškus
keliate aistrą ir gaisrą vandenyse
kurie ne tokie jau ir neutralūs –
p. 16

Skambesių, garsų iškalba V. Rudžiansko poezijos skaitytojams taip pat pažįstama:

tik atrakcija arba abstrakcija:
iš kokono kosteli blykstė –
laikas be pėdsakų praskrenda
p. 18

Poezijos knygų skaitytojai, manau, ką nors pamano ir apie poetą, skaitydami pirmąjį rinkinio eilėraštį.

Pažvelkime į šios V. Rudžiansko knygos pirmąjį. Su antraštine eilute „nuo do iki do“. Jame minimas rusų poetas Sergejus Jeseninas (eilėraštyje – be vardo, iš mažosios, kursyvu). Literatūros tyrinėtojai (dar juokelis: literat-urologai, čia Romualdo Granausko pokštas) tvirtina, kad tikriniai vardai, įterpti į eilėraštį, yra reikšmingi. Ir tikrai. Kitas reikšmingas pirmo eilėraščio žodis – motina („buvau geras sūnus taip sakė motina bet niekas netikėjo“). Motiną ir Jeseniną eilėraščio tėkmė bei faktūra susieja. Skatina prisiminti „Ты жива еще моя старушка? / Жив и я, привет тебе, привет“. Kartu prisiminti, kad Jeseninas buvo tragiškos jausenos asmenybė ir kad sukūrė poeto-chuligano įvaizdį.

Rašė jis klasikine eilėdara. V. Rudžianskas – dažnai verlibrais. Visa, kas sakyta anksčiau, į eilėraštį priimta. O verlibras, fragmentiškas, nutrūkstantis sakinys (paskutinė eilutė: „nuo do iki“) iškyla kaip savastis.

Rinkinyje vyrauja trūksmingas kalbėjimas, detalių reikšmės, nerimo intonacijos. Bet yra ir nenutrūkstantis veiksmas – tai eilėraščių tėkmė knygoje be jokių slenksčių (eilėraščiai be pavadinimų, rinkinys be skyrių). Semtasi patirčių iš sudėtingų likimų – su skaudžiais išgyvenimais, pokštais, nujautimais, neaiškiomis būsenomis. Šiandieninis Rudžianskas kuria priešybių vaizdą kaip realybę, su kuria reikia sutikti.

*
Šventinė spauda... Sveikinu visus, kurie švenčių dienomis dainavo ar dainuos nuo do iki do, sveikinu Viktorą ir vieną labai rimtą Viktoriją, kuri gal nusiminė, kad kolega taip nerimtai. Betgi aš rimtai!