NUO do IKi do

Prašmatnus stilius

Viktoro Rudžiansko eilėraščių rinkinio „Nuo do iki do“ analizė gali būti gan subjektyvi. Tačiau šiuo atveju ji užprogramuota eilėraščių struktūros sumažėjusio dėmesio dialogui su skaitytoju, kas būdinga beveik visai šių dienų poezijai. Dar daugiau, V. Rudžianskas gal net tyčia provokuoja skaitytoją, tarsi norėdamas, kad jis arba sutiktų, arba prieštarautų, susierzintų, gal net supyktų, bet neatsitrauktų nuo metaforinių perkėlimų ir mįslių. Lyrinis subjektas atvirai deklaruoja: „mylimoji / aš moku meluoti žmonėms / ir jų Dievui“ (p. 69). Iš tikrųjų pasako tiesą: kalbėjimas, kūryba ir yra melas, kuris gal net realesnis už empirinę realybę. Poetas kalba apie paranormalius vaizdus ir dvidešimt penktą kadrą, kuris fantaziją nuneša į egzotišką šalį. Skaitytojas žino, jog dvidešimt penkto kadro žmogaus akis nebepagauna. Reikėtų suprasti, kad tokie yra ir poetiniai tekstai – sunkiai pagaunami. Kūrybinė fantazija įsižiebia, kada protas tuščias: „kūnai nusimeta baimę / kai nieko nėra galvose / vien tuštumos palaima“ (p. 83). V. Rudžianskas ištikimas nuostatai, kad kūryba yra dar ir žaidimas. Todėl linksmai, nerūpestingai, ironiškai kalba apie savo eilėraščius, kurie simbolizuoja poezijos likimą: „niekas nesilažina iš mano eilėraščių tik bando / juos įkeisti / bankrutuojančiame lombarde // nesilažina / nes jie išprašyti iš visų ligoninių / ir gailestingumo namų // įkeičia / nors jie išspirti iš sendaikčių turgaus – / nelesa vištos ir žvirbliai // jie pamišę – per gruodą – / buvę psichiatrų pacientai / niekas jiems nesako labas rytas“ (p. 88). V. Rudžiansko kūryboje vaizduotė vis dėlto remiasi protu. Protas sukuria tariamą beprotiškumą, struktūros alogiškumą, jei lyginsime su įprasta rašto kalba. Tai yra ir pliusas, ir minusas. Tas, kuris pasitiki savo gabumais, gali taip negailestingai šaipytis iš savo eilėraščių. Iš tikrųjų vienas pasiekimas yra žodžio grožio, skambesio išryškinimas, ne visuomet girdimas intonacinis fonas, tas intonacinis dvidešimt penktas kadras.

Štai keli tos gyvos poetinės fantazijos žodžių deriniai pagal vidinį žodžio skambesį: „iš kokono kosteli blykstė“ (p. 18); „kaip klastingai tavęs pasiilgau mano sielą glostanti dilgėle“ (p. 42); „grakščiai ant fotelio atlošo / užmigdyti / šalikėlį“ (p. 43); „mano žodžių ažūras toks banalus“ (p. 55); „sulyta saulė“ (p. 85). Į panašius „ažūrus“ galimi du požiūriai. Galima apkaltinti manieringumu, puošeiviškumu, tvirtinti, jog turime prašmatnų stilių. Arba visa tai susieti su tam tikru kūrybos idealu, siekiančiu savaip išreikšti grožį ir eleganciją, ypač bendraujant su mylimąja. Rinkinyje įprasminta meilės istorija ir biografija. Poetas paryškina žodį „elegancija“: „jūs taip elegantiškai pincetu / taip elegantiškai / tarsi rapyromis į jautriausius / pasaulio taškus / keliate aistrą ir gaisrą vandenyse“ (p. 16). Primena Antano Miškinio eilėraštį „Elegantiškai sninga“: „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais. / Panašiai mano meilė dingo / Su visais, visais pažadais.“ Ryšio su lietuvių poezijos kontekstu ir kai kuriais vardais poetas neslepia.

V. Rudžiansko kūryba yra savita, originali. Tačiau irgi telpa į bendrą dabartinės poezijos kompozicinę, stilistinę, struktūrinę vagą. Šiandien poetai daug dėmesio skiria poetinei medžiagai, žodžiui, ryškindami ar net forsuodami žodžio akustiką ir spalvas. Taip pat vengia sovietmečiu nusibodusio ryšio su kokiomis nors privalomomis aktualijomis, ne tik socialinėmis ar politinėmis, bet ir etinėmis bei moralinėmis. Išgyvenimai chaotiški, metaforos mįslingos, jausmai neapibrėžti arba jų nėra. Sapnai („netikra ši naktis išgalvota vienas kito sapnus nusiraškę“, p. 25), netikėtos asociacijos, ne visuomet paaiškinami sąmonės ar pasąmonės impulsai, atsiminimai iš skaitytų knygų, matytų paveikslų, fantastinių filmų – viskas telpa poeto galvoje ir jutimuose. Taip ir V. Rudžianskas užsibrėžia pamatyti pasaulį pagal vertikalę: „vertikaliai žvelgiu į praeitį o vertikalė – ištirpusi / prasmegę visi prisiminimai / laiškai / išnykę draugai“ (p. 85). Keliais kanalais poetas perkelia pagautus įspūdžius į vieną plokštumą. Eilėraštis tampa simultaniškas, meditacija atspindi pasaulio mozaiką, skirtingus sąmonės ir jutimų lygmenis.

į keraminę vazą su pamerktais irisais
tarsi snaiperis žvilgsnį nutaikau
tepagelsta žiedai violetiniai
kambarys tekvėpuoja
septyniomis nelaisvėmis
kiekvienai po tinklainės narvą
arba nirvaną
ir siaurėjančio žvilgsnio pincetą
si be-mol
sako didelis paukštis
apleisdamas valsą

savo galvą jis merkia į vazą
skambiai teka upės bevardės
su juodaisiais gandrais
ir karališkom gervėm
p. 95

Atskira strofa sudaro tarsi vieną mozaikos kvadratą, nes ir lakštingalų trelės „dėlioja mozaiką / tarsi anapus lango / kvadratais išdailintą / gyvenimą“ (p. 79).
Poezija yra žodžio menas, todėl eilėraštyje turi skambėti žodis. Net ir fragmentiška žodžių kompozicija sukuria aidą, foniką, ką pirmiausia išgirstame ir cituotame tekste. Bet čia glūdi ne tik pranašumas. Į paviršių neretai išlenda pati technologija, pagal kurią rikiuojami žodžiai, kad būtų sukurta estetinė eilių aureolė. Taip išnyksta tiesioginių išgyvenimų pojūtis. Panašių apsinuoginimų sutinkame ir V. Rudžiansko knygoje. Pavyzdžiui, kūriniuose „ši naktis per trumpa net eilėraščiui...“, „prie vieno stalo dviese...“, „vakaras įžiebia toršerą...“ ir dar viename kitame. Šiaip poetas išsaugo išpažintinę intonaciją, – tai neutralizuoja kūrybos techniką, tam tikrą dirbtinumą. Iš pradžių skaitytojas pagauna skambėjimą, o paskui tik aiškinasi, ar yra komunikacinė erdvė, ar yra koks nors pranešimas skaitytojui. Pranešimas yra. Bet jis atskiruose eilėraščiuose išryškėja tik pagavus rinkinio visumą.

Rinkinyje „Nuo do iki do“ yra įprasminta meilės istorija. Poetinėje meditacijoje ir metaforose sprendžiama, kas yra šiame gyvenime laimė, malonumas, džiaugsmas. Pasak poeto, dabar yra laikas, „kai užmirštas karas / kai užmirštas laikas“ (p. 13). Perfrazuodamas Paulių Širvį, poetas tiki, kad gyvename „be dalgio ant kieto peties“ (p. 15). Reikia džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais, ypač meile. Poetas ieško simbolių, ženklų, kurie išreikštų tą džiaugsmą ir optimizmą: „ieškau daikto kuris virstų / mūsų meilės metafora“ (p. 69). V. Rudžiansko sukurtas lyrinis subjektas yra hedonistinės pasaulėjautos. Jis yra naujos kartos miesto žmogus, nuolat ieškantis įspūdžių, džiaugsmo ir malonumų mene, egzotikoje, kelionėse. Jam viskas įmanoma ir prieinama, kaip būna poetinėje erdvėje. Jis pasineria į prabangos ir komforto, gražių manierų, elegancijos ir gero skonio atmosferą. Jį traukia senieji romansai, rinktiniai gurmaniški valgiai ir taurūs gėrimai. Lyrinis subjektas nejaučia susvetimėjimo, dramų, tragedijų ir katastrofų, nors mintyse dalyvauja lėktuvų avarijose skrendant iš Maskvos į Tokiją. Kaip tikras gurmanas demonstruoja kaprizus ir pareiškia: „aš ir vėl noriu virtinių su mėlynėmis“ (p. 62). Tas noras kartojasi.
Gražiai ir nenuobodžiai gyventi nedraudžiama. Kaip ir mėgautis kūrybos laisve, žvelgti į pasaulį išdidžiai, iš aukšto: „atsisakau / tapatybės / televizijos / amato / krišnaizmo / nes moku delnu užtemdyti kylančią saulę“ (p. 67). Poetinėje kūryboje tai įmanoma. Kurdamas lyrinio subjekto, kaip šiuolaikinio pasaulio piliečio paveikslą, V.Rudžianskas išsiskiria iš dabartinės poezijos konteksto, kur optimizmo ir asmenybės pasirinkimo variantų ne tiek daug.

V. Rudžianskas suderino modernų stilių su kai kuriomis betarpiškomis išpažinties intonacijomis, drąsiai išreiškė savimi pasitikinčio lyrinio subjekto pasaulį, lyrinio subjekto, sugebančio atrasti dabartiniame gyvenime laimę ir džiaugsmą. Ir ne tik prašmatnaus gyvenimo, bet ir kūrybinės laisvės erdvėje. Galima abejoti, ar jis pasiekė egzistencinės esmės gilumas? Ar nepabėgo nuo komplikuoto gyvenimo įtampos? Neapsiribojo tuo, ką teikia džiugioji, šventiškoji realybė, iš kur „atsklinda lūpinės / armonikėlės / garsų medus“ (p. 79). Kad ir kaip vertintum, rinkinys „Nuo do iki do“ vertas to, kad skaitytojas jį į rankas paimtų kaip įdomų šių dienų poezijos reiškinį.