Norvegų giria

Pradėti norėčiau nuo to, kad tai knyga, dėl kurios buvau pavadintas iškrypėliu ir pasiųstas pasigydyti pas psichiatrą. Mat padariau klaidą – daviau paskaityti „Norvegų girią“ pagyvenusiai mokytojai lituanistei. Jos išvada buvo vienareikšmiška – knyga yra tuščia, joje nėra nieko, nei veiksmo, nei įdomių veikėjų. O pagrindinis herojus – iškrypėlis, „dvaklinėjantis“ be jokio tikslo. Apie tokius neverta rašyti.

O man – tai viena iš didelį įspūdį palikusių knygų. „Norvegų giria“ nepasižymi įtemptu veiksmu. Įvykiai, kuriuos tenka išgyventi pagrindiniam knygos veikėjui – Toru Vatanabei – nėra išskirtiniai, unikalūs, nei „nuleisti“ iš veiksmo filmų. Tai gyvenimas, kurį, tikėtina, galėtų gyventi studentas dabartinėje (nepaisant, kad knygos veiksmas vyksta septintajame – aštuntajame dešimtmečiuose) Lietuvoje (nepaisant, kad Japonija – unikali šalis).
Mano, profesijos kiek sugadintomis, akimis žiūrint, knygos ašis – Toru Yatanabės tapatumo paieškos, bandymas išspręsti jaunystės uždavinius bei visą persmelkianti vienatvė.

Kai kurių psichologų teigimu, pagrindinis paauglystės uždavinys – artimų santykių su kitu žmogumi užmezgimas. Toru Vatanabė siekia artimumo, tačiau santykiai su kitais – merginomis Naoko ir Midori, draugais Smogiku ir Nagasava – painūs ir daugiaplaniai, duodantys pagrindo desperacijai, vienatvei ir melancholijai. Šalia – identiteto klausimas. Jei tikėti daugeliu apie Japoniją rašančių autorių, japonas dažnai konstruoja savo tapatybę identifikacijos su grupe pagrindu. Nors tai aktualu ir Vakaruose, tačiau Japonijoje – žymiai svarbiau. Pagrindinis knygos veikėjas neįsitraukia į jokią grupę, todėl yra dar vienišesnis. Greta – atsitiktiniai lytiniai santykiai (sic! – erotinės scenos – neduokit puritonams, nes apšauks iškrypėliais), kurie nieko nesuteikia.

Atsakant pasipiktinusiai lituanistei galima pasakyti štai ką – autorius nesiekia formos efektingumo, tačiau giliai ir atvirai nagrinėja aktualias jaunystės psichologines problemas, nevengdamas svarbiausių temų – vienatvės, mirties, seksualumo. Manyčiau, knygą galima pavadinti terapine – jau vien dėl to, kad panašią būseną išgyvenantis jaunuolis supras, kad nėra vienintelis, sprendžiantis šias problemas.