Norvegų giria

Haruki Murakami buvo priblokštas ir pasijuto gerokai prislėgtas, kai 1987-aisiais, pasirodžius romanui „Norvegų giria“ („Norwegian Wood“) įprastas šešiaženklis jo skaitytojų skaičius šoktelėjo iki milijono. Būti garsiam – tai viena, bet tapti superžvaigžde – jau visai kas kita, tad šlovės beprotybė išvijo jį iš tėvynės atgal į Europą, kur jis galėjo vėl jaustis daugmaž anonimiškai (šią knygą jis rašė Graikijoje ir Italijoje). 1991-aisiais jis persikėlėj Jungtines Amerikos Valstijas. Ir tik 1995-aisiais pasijuto pasirengęs vėl apsigyventi Japonijoje, tačiau – griežtai laikydamasis savo paties sąlygų, tai yra niekad nepasirodydamas per televiziją ir vengdamas pompastiškų pasisakymų, kurių lyg ir reikėtų tikėtis iš japonų bestselerių autoriaus.

„Norvegų giria“ vis dar yra ta Murakami knyga, kurią skaitė „kiekvienas“ japonas, bet jaunesnieji Murakami skaitytojai užaugo su tais jo kūriniais, kuriuose jis pradėjo galynėtis su tamsia Japonijos praeitimi („Prisukamo paukščio kronika“ („The Wind-up Bird Chronicle“)) arba aprašė 1995-ųjų žemės drebėjimą Kobėje ir nuodingųjų dujų antpuolį Tokijo metro („Metro“ („Underground“)).

Pripratę prie vėsios, fragmentiškos, amerikietišką stilių primenančios jo pasakojimo manieros, istorijų apie paslaptingą avį ar pradingstančius dramblius, kai kurie ankstyvieji Murakami skaitytojai gerokai suglumo patyrę, kad Norvegų giria iš pirmo žvilgsnio - „tik“ paprasčiausia meilės istorija, be to, dar ir įtartinai artima tam japonų autobiografinio romano žanrui, nuo kurio Murakami griežtai atsiribojo įspūdingai debiutuodamas 1979-aisiais. Štai ką apie tai sako pats Murakami: „Daugumai mano skaitytojų pasirodė, kad Norvegų giria man - žingsnis atgal, kad šiuo romanu aš išduodu visa tai ką iki tol skelbė kitos mano knygos. Vis dėlto man pačiam atrodo kaip tik priešingai: tai buvo nuotykis, iššūkis. Lig tol dar niekad nemėginau papasakoti tokios vientisos, paprastos istorijos, tad labai magėjo išbandyti save. Norvegę girios veiksmą nukėliau į pačią septintojo dešimtmečio pabaigą. Pagrindinio personažo universiteto aplinkos ir kasdienio gyvenimo detales aš pasiskolinau iš savo paties studentiškos patirties. Galbūt dėl to dauguma žmonių mano, kad šis romanas - autobiografinis, bet taip tikrai nėra. Mano paties jaunystė toli gražu nebuvo tokia dramatiška, ji buvo gerokai nuobodesnė. Jeigu būčiau aprašinėjęs savo gyvenimą - tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, - visas romanas būtų sutilpęs į kokius penkiolika puslapių“.

Ir vis dėlto, kad ir kaip autorius kratytųsi bet kokių autobiografiškumo užuominų, knyga sukelia stiprų autobiografijos įspūdį; pirmenybė čia atitenka išgyventai patirčiai, o ne proto žaismui ar ekskursams į antgamtinius dalykus, šiame romane kur kas atviriau, kur kas tiesmukiau nei kituose pasakojama, kokį gyvenimą išvydo jaunasis Haruki Murakami, pirmąsyk atvykęs į Tokiją iš Kobės. 1968-1970 metais – tuo laikotarpiu, kuriuo ir vyksta didžioji dalis romano veiksmo, paties Murakami išgyvenimų centras buvo susitikimas su viso gyvenimo meile, būsimąja žmona Yoko pačioje studentų bruzdėjimo sumaištyje. Bet turime pripažinti, jog autorius sako tiesą: romane iš tikrųjų labai daug išmonės, nestinga švelnios pašaipos ir humoro, taip pat ir simbolių, kuriuos nuolatiniai Murakami skaitytojai kaipmat atpažins. Taigi šio romano jokiu būdu negalima vadinti „tik“ meilės istorija.

Jay Rubin

Haruki Murakami – šiuo metu populiariausias japonų rašytojas. Priešingai nei kitų jo knygų („Avies medžioklė“, „Pasaulio galas“), „Norvegų girios“ istorija paprasta ir vientisa, dėmesys sutelkiamas ne į proto žaismą ar antgamtinius dalykus, o į jauno žmogaus tapimą suaugusiuoju patirtį. tai – išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį.