Norvegų giria

Japonų rašytojas Haruki Murakami – Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas „Norvegų girios“ atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai, ir kritiškas. „Norvegų girioje“ H. Murakami esąs „ne tas“ ar bent jau „nevisai tas“, kurį skaitytojai yra pratę pažinti iš kitų jo knygų. Paradoksalu, tačiau būtent „Norvegų giria“ yra laikoma autobiografiškiausu H. Murakami kūriniu.

Jau nuo pačių pirmų eilučių susipažįstame su pasakotoju ir pagrindiniu personažu – Toru Vatanabe. Jam trisdešimt septyneri metai, jis Hamburgo oro uoste, tačiau netikėtai išgirsta „The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ (liet. „Norvegų giria“) melodija priverčia Toru leistis į visiškai kitokią kelionę – taip jo prisiminimų gija nuveda Toru visai į kitą vietą ir kitą laiką – į jo studijų metus Tokijuje, beveik prieš 20 metų. O minėtos dainos leitmotyvas lydės visą jo pasakojimą.

Kam reikalinga tokia laiko retrospektyva, kodėl autorius neleido „tiesiogiai“ kalbėti aštuonioliikmečiui Toru? Galbūt todėl, kad vyresnis Toru to meto įvykius ir poelgius dabar vertina kiek kitaip nei tada. Ir todėl, kad pasakojant būtų galima savotiškai „užbėgti įvykiams už akių“ – t.y. nukelti skaitytojus į „artimesnę“ praeitį ir tuos du praeities taškus susieti priežastiniais ryšiais.

Ir sklandus Toru pasakojimas apie studentišką kasdienybę (žinoma, studentiškame barake su trenktu kambarioku, pačioje ankstybėje žvitriai šokančiu iš lovos daryti mankštos) vyniojasi tarsi rami, lygi upė. Tačiau ši upė rami tik iš pažiūros. Pirmiausia imame kliūti už povandeninių uolų – Toru draugų savižudybių. Jos ženklina kiekvieną pasakojimo vingį, kaip ir viską persmelkiantis ir į save įtraukiantis verpetas – vienatvė.

Mirtis ir vienatvė yra du pagrindiniai šio pasakojimo išeities taškai, neatsiejamai susiję vienas su kitu. Vienišas ne tik Toru. Net ir būnant tarp kitų žmonių. Vieniši yra praktiškai visi Toru draugai (jei tik taip tuos vienas nuo kito lyg salos nutolusius žmones galima pavadinti): Kidziukis, Naoko, Nagasava, Hacumi, Toru kambario draugas Smogikas... Nagasava tą visa smelkiančią vienatvę bando paneigti permiegodamas su šimtais merginų, Naoko užsisklendžia savyje taip, kad prisibelsti iki to, kas liko iš jos asmenybės, prireikia psichiatrinio gydymo. Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio lengvas paviršutiniškas pasakojimas apie studentų gyvenimą tampa giliai suaustu pasakojimu apie žmonių ryšius. To aštuoniolikmetis Toru Vatanabė nebūtų galėjęs papasakoti.

Gaivaus oro gurkšniu tampa kiek ekscentriška Midori, kartais nesivaržanti nei vulgariai kalbėti, nei dėvėti ypatingo trumpumo sijonus. Su ja daug kas kitaip, tačiau Toru jaučiasi taip, lyg išduotų Naoko; savo ruožtu Naoko taip pat neapleidžia baimės, kad Toru nelauks jos pasveikstant. Vienišieji prasideda dviese.

Gydymo centre aplankęs Naoko Toru susipažįsta su šios kambario drauge Reiko – moterimi, besišypsančių raukšlelių išvagotu veidu su amžina cigarete dantyse. Pildydama Naoko pageidavimus Reiko kartais pagroja „Norwegian Wood“.
Su Norvegija ši knyga teturi tiek pat bendra, kiek ir to paties pavadinimo bitlų daina – t.y. nieko. Tik kuo toliau į mišką, tuo daugiau savižudžių. Atrodo, kad pats Toru gyventų tarp dviejų pasaulių – mirusieji jo nepaleidžia – jie išlieka dalimi jo gyvenimo, lygiai tokia pačia (ar net didesne), kokia jie buvo būdami gyvi. Ir Toru jaučia, kad sulig kiekvieno draugo savižudybe savotiškai miršta ir jis pats.

Iš klaidžios savižudžių girios vienišąjį Toru gali išvesti Reiko ir Midori, pasidalijusios savo tamsa su  juo. Tačiau galutinis sprendimas priklauso Toru – ar taip ir likti apsuptam mirusiųjų šnabždesių, ar surinkti Midori telefono numerį ir leistis išgelbėjamam. Reiko tik parodo taką, kuriuo Toru gali – turi – eiti, kad išeitų į šviesą. Pats Toru tą supranta – mėnesio trukmės bastymasis po Japoniją po turbūt labiausiai sukrėtusios (tačiau, deja, chronologiškai ne paskutinės) savižudybės padėjo viską daugiau mažiau sudėlioti į savas vietas.

Kaip jau minėta, romanas laikomas autobiografišku, nors pats H. Murakami tai neigia. Tačiau turbūt bet kuris autorius, rašydamas knygą apie studentišką gyvenimą, naudotų savąją patirtį apie studijų metus. O iki smulkmenų tikslus Tokijo paveikslas tik parodo, kad autorius šį miestą puikiai pažįsta.

Vienatvė sklinda laidais, plinta skersgatvių plytomis, kvėpuoja iš knygų, bibliotekų archyvuose daužosi, šiepia dantis, kada skutatės... „Norvegų giria“ ramus ir tykus, sklandžiai plaukiantis, tačiau kaskart vis netikėtai sukrečiantis ir supurtantis pasakojimas, paprastai, netgi be H. Murakami būdingų fantastikos elementų, pasakoja apie mirtį ir vienatvę dideliame mieste – mirtį, kaip būdą pabėgti nuo vienatvės ir vienatvę, kurią mirę draugai tik pagilina.