Melnragės akmenys

Algimantas Zurba gimė 1942 m. vasario 8 d. Žvaguičių kaime, kuris, beje, vėliau buvo nugriautas tuometinės valdžios įsakymu. Rašytojas mokėsi Kupreliškio vidurinėje mokykloje, kai ją baigė išvažiavo į Vilnių. Čia studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Įgijęs išsilavinimą grįžo į gimtuosius kraštus. Biržuose įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju, buvo griežtas, tačiau mokinių mylimas. Visgi mokytojo duona A. Zurbos netenkino. Jis vėl išvažiavo į Vilnių, pradėjo dirbti žurnalistu, rašyti. Tuomet pasirodė pirmosios rašytojo knygos – apsakymų rinkiniai. Svarbią vietą A. Zurbos gyvenime užėmė žurnalas „Moksleivis“, kurį jis redagavo. A. Zurba skatino jaunąją kartą rašyti, rėmė savo skaitytojų kūrybinio kelio pradžią, recenzavo, spausdino kūrinius „Moksleivyje“, talkino konkursuose, rengė susitikimus su rašytojais. Taip pat jis buvo Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas.

Išleido apsakymų ir apysakų rinkinius Svetimas pabučiavimas (1965), Viena prie stalo (1969), Keistuolių miestas (1973), Šaltūnė (1979), romanus Prospektas nesibaigia priemiestyje (1980), Skersvėjis (1984), Molžemis (1986), romanų trilogiją Savūnė (1994), ...eina... (2000), ...jai tešviečia (2002), jaunimui skirtus romanus Šimtadienis (1975), Integralas (1981), Inkilas už miesto (1989), apysaką Paglostyk vėją (1986), publicistinių apybraižų rinkinius Neišduok daigo (1979), Pagausim saulės juoką (1987), knygelę vaikams Ko verkia šaukštelis (1973), parašė pjeses Nemylėk manęs (past. 1971), Mokytojas Vėlius (kartu su V. Grakausku, past. 1978).

Zurbos knygų versta į rusų, latvių, moldavų, ukrainiečių, čekų, slovakų, vengrų k.
Debiutavo tradicinio epinio pasakojimo apsakymais. Vėlesniuose rinkiniuose besiplečianti išorinio tikrovės stebėjimo įvairovė nepasidavė koncentruotai kompozicijai ir vientisai psichologinei įtampai. Iliustratyvaus apybraižiškumo apstu įvairiatemiuose romanuose Prospektas nesibaigia priemiestyje, Skersvėjis, Molžemis, kurių charakteriai nepajėgia sugerti ilgų ir lėtų aprašymų, panoraminių apžvalgų, ansamblinių dialogų, išsišakojusio siužeto vingių. Jų autorius detaliai ir su pasigėrėjimu vaizduoja kolūkių klestėjimą, akcentuoja galutinį lietuvio valstiečio išėjimą iš savo sodybos ir kolūkinės santvarkos tapsmą įprasta gyvensena ir čia pat natūralistine maniera piešia prasigėrusių kolūkiečių ir melioratorių siautėjimą, šeimų irimą, grubų moterų erotizmą ir įniršio kupinus stačiokiškus dialogus, neįprastus lietuviškai kaimo prozos tradicijai. Romanų trilogijoje savo žemės ir savos sodybos jausmas reabilituojamas kaip pakilių refleksijų ir dramatizuoto siužeto pagrindas: vieną moters vyrą, išėjusį į partizanus, nušauna stribų vedžiojami rusų kareiviai, kitą jos vyrą, nedrįsusį atsitraukti nuo savos žemės ir virusį stribams alų, nušauna miškiniai.
Zurba yra „mokyklinio romano“ apie septyniolikmečius kūrėjas. Lakoniška kalba, atmiešta laikraštinės frazeologijos ir mokinių žargono nuotrupomis, romanuose Šimtadienis, Integralas, Inkilas už miesto, apysakoje Paglostyk vėją jis dėsto kritišką tiesą apie sovietinio mokymo ir auklėjimo krizę, teigdamas moralinio apsisprendimo ir atsakomybės už save būtinybę.

„Melnragės akmenyse“ autorius grįžta prie bręstančio jaunimo temos. Romane vaizduojamas vienas abiturientės Jurgos vasaros mėnuo, prabėgantis prie jūros tuoj po egzaminų. Mergina ten sutinka Tomą, su kuriuo užsimezga romantiška draugystė. Tomo biografija sudėtinga. Užaugęs jūreivio ir laisvo elgesio motinos šeimoje, abiejų anksti netekęs. Jis, šiaip jau doras vaikinas, neranda darbo, priverstas susidėti su vietinio jaunimo gauja, reketuojančia turtingus žmones. Jurga iš paskutiniųjų stengiasi ištraukti Tomą iš purvino gyvenimo, savaip aukojasi. Tačiau, tapusi vieno gaujos nusikaltimo liudininke, pati turi bėgti iš Klaipėdos į Vilnių.