Melnragės akmenys

Ilgai neberašęs jaunimui, A. Zurba vėl griebė jautį už ragų. Savo knygai „Melnragės akmenys“ rašytojas pasirinko gan įprastą jam temą – paauglystės kryžkelės. Suprasdamas jauno žmogaus lankstumą, bendravimo svarbą jo gyvenime ir aplinkos įtakos galią, rašytojas kreipiasi, manau, būtent į jį, siekia priversti savo jaunąjį skaitytoją susimąstyti, ar teisingu keliu šis einąs.

Pagrindinė romano veikėja – Jurga, nešabloniška, nepasiduodanti bendraamžių madoms: cigaretės, alkoholis, „tūsai“ jai atrodo kaip dirbtinas, nesėkmingas mėginimas pagreitinti paauglystės reinkarnaciją į suaugusio žmogaus gyvenimą, tad šie dalykai jai svetimi. Istorinės aplinkybės ir ypatingai neturtingos šeimos reakcija į jas taip pat smarkiai įtakojo Jurgos asmenybę, įpūtė į jos mąstyseną pesimizmo, neleidžia pasijusti laisva nuo rūpesčių ir pažvelgti į gyvenimą džiugesio kupinomis akimis. Visa tai ją daro „kitokią“.

Romano erdvės dvi: dabartis ir prisiminimai. Fabula paprasta, bet knyga tikrai nenuobodi. Vilnietė Jurga važiuoja atostogauti į Klaipėdą, pas tetą. Čia ji susitinka vaikiną, įsimyli, o tolimesnių siužeto vingių išduoti, manau, nevalia. A. Zurbai labiausiai rūpi ne veiksmas, o veikėjai, jų santykiai, išgyvenimai, pasirinkimai, taip pat jų priešistorė, kurią jis pasimėgaudamas šiek tiek slepia nuo skaitytojo, leidžia jo fantazijai taip pat dalyvauti kūrybos procese.

Taigi, A. Zurba vėl tiesia paaugliui ranką, stengiasi atverti jam galimybes, glūdinčias kiekviename jauname žmoguje, siekia parodyti kad būti „kitokiu“ – nereiškia „nebūti“. Ši knyga jums tiks, net jei jau seniai peršokote visas savo paauglystės kryžkėles. Iš tiesų tai universalus romanas, tinkantis ir skaitytojui, mėgstančiam pasikapstyti tarp eilučių, ir žmogui, norinčiam tiesiog lengvos geros knygos.