Melnragės akmenys

Algimantas Zurba anais, sovietiniais, laikais buvo gerai žinomas paauglių ir jaunimo rašytojas, išleidęs keletą apsakymų, apysakų rinkinių ir romanų. Pastarąjį dešimtmetį rašytojo bibliografija gerokai sumenko, kurį laiką apie A. Zurbą literatūros pasaulyje beveik nieko reikšminga nebuvo girdėti, ir štai pagaliau 2005 m. sulaukėme jo naujojo romano.

A. Zurba daug metų rašė jaunimui; aptariamąjį romaną literatūrologai pristato vaikų ir jaunimo prozos apžvalgose (pavyzdžiui, Džiuljeta Maskuliūnienė – „Kelionė po margą Autorių šalį“, „Rubinaitis“, 2006, Nr. 1 (37), p. 6); pagrindinė romano veikėja yra aštuoniolikmetė – šie išvardyti veiksniai lėmė ir toliau lems, jog knyga „Melnragės akmenys“ bus rekomenduojama skaityti vyresniesiems paaugliams ir jaunimui. Tikriausiai ir rašytojas įsivaizdavo būtent tokio amžiaus savo romano skaitytoją. Tačiau perskaičius knygą dėl jos adresato kilo šiokių tokių abejonių. Suprantama, jaunimas ją gali drąsiai skaityti, jų estetinei savivokai nebus padaryta jokios žalos, bet smelkiasi įkyri nuojauta – ar šiuolaikiniam jaunimui, paaugliams tai bus įdomu ir aktualu, ar įtikėtina jiems pasirodys Jurgos meilės istorija ir jos mąstymo būdas? Ar jie čia atpažins save, savo draugus, jiems rūpimas problemas? Taigi ką iš tiesų jie ras šiame romane?

Romanas parašytas telegrafiniu stiliumi: sakiniai kapoti, lakoniški, dažniausiai vientisiniai, neretai juos tesudaro vienas žodis. Kartais atrodo, jog dialogai kai kuriems veikėjams – tarsi kokia kančia, teištariami puse lūpų, baugščiai, lyg bijant, kad kas nenugirstų. Neretai po šių pokalbių nuotrupų dedamas daugtaškis, ir baigti mintį paliekama skaitytojo vaizduotei. Iš pradžių toks stilius kiek erzina, įpusėjęs knygą, jau įpranti, o vėliau – nė nepastebi, nes sudomina kiti dalykai, pavyzdžiui, siužetas. Toks stilius nėra nei romano trūkumas, nei pranašumas, tai nėra naujovė lietuvių literatūroje, kaip, beje, veikiausiai ir ne paskutinė jo apraiška. Tiems, kas pripratę prie tradicinio sklandaus atpasakojamojo stiliaus, telegrafinė kalba gali pasirodyti nepriimtina, tačiau rašytoją galima pagirti už stiliaus vientisumą – pasirinkęs būtent tokį rašymo būdą, jis jam nenusižengia iki paskutinės eilutės.

Romano veiksmo laikas – maždaug 2003-iųjų ar 2004-ųjų vasara. Ką tik mokyklą baigusi aštuoniolikmetė vilnietė Jurga išvyksta mėnesiui pailsėti pas tetą į Klaipėdą. Čia jos laukia pirmoji meilė bei kiti malonūs ir skaudūs su ja susiję nuotykiai. Jurga pamilsta šiek tiek už save vyresnį Tomą, kuris priklauso vietinei nusikalstamai gaujai. Mylimoji atsargiai bando apeliuoti į kol kas ganėtinai švarią vaikino sąžinę ir ragina atsikratyti ryšių su įtartinais draugais, deja, šios pastangos lieka be rezultatų.

Pasimatymams jaunuoliai pasirenka kaskart vis kitas pajūrio apylinkes. Rašytojas, pasitelkdamas išradingas metaforas, sugeba itin vaizdingai aprašyti veikėjų matomus peizažus:

Smėlio taku Tomas pirmas brenda į kopas. Iš abiejų pusių – šaltalankių užuolaidos. Staiga jos praplyšta. Jurga sustoja – iš netikėtumo. Kairėje blykčioja švyturys. Už jo – miesto pašvaistė. Dešinėje molu bėga žibintų vėrinys. Horizonte baigia ištirpti gaisų draikanos. O šiaip – juoda. Tiktai toliau – keli švytintys jonvabaliai. Reide plūduriuojančių laivų žiburiai. Toks milžiniškas nakties delnas... (p. 84).

Ne mažiau įspūdingi ir paprastų Klaipėdos gatvelių, jose augančių akacijų ir juodalksnių giraitės aprašymai. Vis dėlto ne viskas nusipelno tokio rašytojo dėmesio. Jurga – pagrindinė romano veikėja, tačiau tyčia ar netyčia būtent apie jos išvaizdą rašytojas nepateikia jokių išsamesnių žinių. Apie Jurgos išorę galima spręsti tik iš šių dviejų užuominų: „Graži“ (p. 11) ir „Veidukas, didelės akys. Ilgi palaidi plaukai...“ (p. 18). Stebina tai, kad nepagrindiniai romano personažai (Tomas, Vaiva, Vilija, atsitiktiniai priekabiautojai) aprašyti gana detaliai ir vaizdingai. Galima manyti, kad toks buvo autoriaus sumanymas – jam labiau rūpėjo ne pagrindinės veikėjos išvaizda, o vidus bei kiti dalykai. Tačiau smalsios jaunosios skaitytojos, o gal ir skaitytojai dėl tokio neatidumo rašytojui neatleistų. Kai ir kelis kartus perskaičius romaną sunku įsivaizduoti, kaipgi atrodė toji mergina, kuri vaikščiojo gražiaisiais paplūdimiais, slėniais ir gatvėmis, kaip ji rengėsi, kokios jos akys, kokios spalvos plaukai, nežinai nė ką kaltinti – rašytoją ar savo menką vaizduotę.

Romane ne sykį kartojama: Jurga – balta varna. Mokykloje ji neturėjo draugių, iš jos ne kartą buvo garsiai pasišaipyta, per šimtadienį bendraklasės ją net aptalžė, todėl kad ji – kitokia. Ji mėgsta viena vaikščioti paežeriu, pamiške, jos rašiniai klasėje geriausi, per iškylą į gamtą ji neatsigula kartu su vaikinu, kaip tai drąsiai daro jos bendraamžės. Tačiau kitokie bendruomenei nereikalingi, iš jos vejami, jų šalinamasi. Štai tokia Jurga – užguita, uždara, vieniša – atvyksta į Klaipėdą pas tetą Mariją.

Tiek Jurgos motiną, tiek jos seserį Mariją iš esmės galima vertinti kaip vieną veikėją, nes seserų charakteriai, būdas beveik vienodi. Tai it pelės baugščios moterytės, kurioms didžiausias autoritetas – jų vyras. Aldona ir Marija – tylios, nuolankios, suvargusios, besąlygiškai vyrams paklūstančios, savo gyvenimą suvokiančios kaip auką šeimai, kaip tarnystę ar vergystę, kurią reikia kantriai iškęsti iki karsto lentos. Jos abi nuolat perspėja Jurgą saugotis, tačiau ko – galima tik spėlioti, nes rašytojas giliau nepraskleidžia šių veikėjų vaizduotės. Stilius telegrafinis, tad po žodžio saugokis paprastai dedamas daugtaškis.

Jurga, atvykusi į Klaipėdą ir išvydusi, jog jos teta Marija dievina kadaise ją terorizavusį vyrą, pradeda abejoti, svarstyti, klausinėti, kodėl ji taip gyveno, kodėl pakluso, kodėl nieko nekeitė. Tuomet, kai Jurga sutinka Tomą ir jį pamilsta, nejučia iškyla klausimas, kaip dabar elgsis Jurga – bus ryžtinga, laisva, lygiavertė partnerė ar paprasčiausiai perims savo mamos ir tetos elgsenos modelį. Ir staiga ji pradeda dvejoti, randa begalę tokio gyvenimo būdo pateisinimų, iš kurių pats svarbiausias – instinktas, gamtos jėga ir noras turėti artimą žmogų. Romano pabaigoje Jurga klusniai vykdo Tomo įsakymą išvažiuoti ir naiviai tikisi sulaukti jo skambučio, kurį Tomas lyg ir pažadėjo, lyg ir ne. Romane jaučiamas tylus rašytojo pritarimas tokiam Jurgos pasirinkimui, ne sykį jos lūpomis kartojamas ir šio pasirinkimo pateisinimas:

Ateina keistas metas – nebesipriešini... Nebeklauso protas. Atima jėgas. Ar šitaip daugumai? Šimtų šimtams. Tūkstančiams. Milijonams... Kas tai – aukštesnė galybė? Instinktas? Vergystė jam?.. (p. 131).

Šių dienų skaitytojoms (o juk kai kurios iš jų gali būti ir feministės!) toks ramus ir taikus patriarchalinio gyvenimo būdo teigimas galėtų pasirodyti kiek atgrasus ir net bauginantis.

Kita šio romano moteriškos lyties veikėja – Jurgos antipodas Vaiva. Iš tiesų realiame gyvenime tokių vaivų tikrai pasitaiko, jos gadina gyvenimą sau ir kitiems, tačiau šį sykį nelemtoji Vaiva šaukštą deguto įdrėbė ir į romaną. Vaiva – personažas schema. Ji visais atžvilgiais „blogiukė“: geria, rūko, keikiasi, mylisi su visais gaujos vaikinais, Jurgos atžvilgiu – pagiežinga ir nedraugiška. Jokio teigiamo bruožo šiai herojei rašytojas nesuteikė.

Jeigu vien tik Vaiva romane būtų schema, nieko bloga, bet šio personažo pasirodymas knygoje suponuoja antrą schemą, kuri visuomenėje gerai žinoma kaip gerų ir blogų mergaičių stereotipas. Net ir neskaičiusiam nesunku nuspėti, jog viename šio stereotipo poliuje atsiduria Vaiva, kitame – Jurga. Taigi Jurga – gera mergaitė, baigė mokyklą visai neblogais balais, su tėvais niekuomet nesiginčijo, nemaištavo, paklusdavo jų suplanuotam jos gyvenimo ritmui, su bernais nesišlaistė, nesikeikė, vienintelė paminėta jos nuodėmė – kartais pasiginčydavo su mokytojais.

Nors Jurga galutinai netampa schema, vis dėlto rizikingai balansuoja ant šios ribos. Ypač prie jos ją priartina tai, jog menkai praskleistas jos vidaus pasaulis (gal rašytojui to neleido padaryti itin taupus ir lakoniškas telegrafinis stilius?). Rašytojas pernelyg apsiriboja geros mergaitės įvaizdžiu ir į Jurgą tarsi žvelgia mokytojo ar vyresnio giminaičio akimis. Jurga pasakė taip, pasielgė šitaip, todėl ji yra gera mergaitė, ir taškas. Tačiau nereikia ir rimtesnių psichologijos studijų, kad suprastum, jog ir geras mergaites – tuos tylinčius ar mažakalbius personažus, ypač kai jiems dar tik aštuoniolika, – kankina abejonės, jausmų sąmyšiai, jos daug svajoja, nors tyliai ir ramiai, – maištauja, ginčijasi, priekaištauja, jaučia pagiežą, pavydą, keršto troškimą ir dar daug daug ką. Tačiau apie ką svajoja romioji Jurga, jos bendraamžiai skaitytojai beveik nesužinos. O štai per du iš bene penkių romantiškų pasimatymų su Tomu Jurga pasakoja apie Sausio 13-ąją ir svarsto politikos reikšmę žmogaus gyvenime. Tokiu atveju kyla įtarimas, kad rašytojui vyrui tiesiog buvo pernelyg sudėtinga perpras¬ti ir atskleisti aštuoniolikmetės merginos mąstyseną. Šias dvejones sustiprina, o gal netgi ir patvirtina, puikiai pavykę dviejų vyrų – Jurgos tėvo Vidmanto ir brolio Laimio – portretai. Iš tiesų šie veikėjai kartais atrodo taip, lyg kadaise juos būtum matęs ar sutikęs. Jurgos tėvas nuolat bamba klausydamasis žinių ar skaitydamas laikraščius, keiksnoja politikus ir dabartinę valdžią, visiems namiškiams jo zyzimas ir nuolatinis burnojimas yra įkyrėjęs. Tačiau jo nusivylimas politika yra pagrįstas, nes jis Sausio 13-ąją gynė Televizijos bokštą ir buvo sužalotas. Visi susikompromitavę politikai jam atrodo kaip nepriklausomybės išdavikai, o jis pats šioje situacijoje – atstumtas ir neįvertintas. Šie piktinimosi epizodai įtikinami ir itin realistiški, nes ir realiame gyvenime tai yra simptomiška vyresniosios kartos būsena. Svarbu tai, jog būtent čia dera samprotavimai apie politiką, Sausio 13-osios reikšmę. Jie atrodo neschematiški, natūralūs.

Jurgos brolis Laimis – filosofuojantis girtuoklis, ganėtinai komiška figūra, kai kurie jo veiksmai ar kalbos, išgėrus pusbutelį stipresnio gėrimo ir dar pridėjus alaus, neretai sukelia šypseną. Sausio 13-oji jo lūpose skamba kiek šventvagiškai, tačiau įtikinamai: norėdamas pateisinti savo priklausomybę degraduojantis girtuoklėlis kaltina visus, išskyrus save.

Romane jaunimo kalbą siekiama pateikti kuo natūralesnę, – joje gausu žargono, keiksmažodžių, – tačiau Jurgos ir Tomo dialogai, kai kurios situacijos atrodo dirbtinokos, kartais jaunųjų personažų mąstysena ir poelgiai – ne itin realūs ir motyvuoti. Vis dėlto vyresniųjų veikėjų, ypač vyrų, portretai ganėtinai įtikinami ir vaizdingi. Tad ir šios knygos skaitytojai, regis, turėtų būti Jurgos tėvų ir giminaičių bendraamžiai. Čia jie pasiskaitytų apie save, savo geras ir blogas mergaites ar tiesiog prisimintų savo jaunystę ir pirmąją meilę.