Malda už Oveną Minį

Kaip įsivaizduoju, šio tipo vertinimus skaito ne įveikę knygą, o besirenkantys, kurios stvertis, kurią pasirinkti. Tad turiu apie ją kalbėti per daug neišpasakodamas, kad neatimčiau dalies jūsų laukiančio malonumo.

Prisipažinsiu, kad skaičiau „Maldą už Oveną Minį" su vis augančiu dėmesiu. Tai ne knyga, kuri pagauna nuo pirmo sakinio. Į ją reikia pasinerti puslapis po puslapio, ir už tai bus atlyginta. Tik apšilęs kojas romano pasaulyje, pradedi jausti mozaikinio pasakojimo grožį, įžvelgti jo piešiamas ženklų sąsajas, simbolių ornamentiką, pasakojimo skirtybes kalbant apie vaikystę, jaunystės nutikimus ir nūdieną. Parašyta išties meistro ranka.

Lietuviško leidimo trumpoje anotacijoje nusakant romano tematiką į pirmą vietą iškeliama draugystė. Išties, knygą galima perskaityti kaip dviejų berniukų draugystės istoriją. Vienas iš jų, pasakotojas Džonas Vilraitas, kilęs iš pirmųjų kolonistų, miestelio įkūrėjų, kitaip tariant, amerikietiškas aristokratas, o antrasis, Ovenas Minis, atkilėlis iš nežinia kur, bėdinos šeimos atžala, stovintis visa galva žemiau draugo ant socialinių miestelio laiptų. Negana to, jis ir neūžauga spigiu nežmonišku balsu, dėl savo neeilinio charakterio, kaip dažnai būna tokiems žmonėms, tikras tironas artimųjų atžvilgiu, siekiąs visur dominuoti, pakreipti įvykius pagal savo valią ir tuo tarsi kompensuojantis savo trūkumus. Netyčia užmušęs draugo motiną, jis ir toliau drįsta rodytis jo namuose, ten mielai priimamas, ir bičiulystė tęsiasi. Taigi šiuo atžvilgiu sunku rasti jųdviejų draugystės paaiškinimą. Matyt, knyga ne apie paprastą draugystę.

Ovenas – iš granito kasyklų pasaulio, iš žemės (močiutė Vilrait ir sako, kad mažas prisikvėpavo granito dulkių, todėl balsas nenormalus), tačiau jis besvoris, laibabalsis, peršviečiama oda, sutvertas daugiau iš dvasios nei kūno. Jo žodžiai knygoje rašomi didžiosiomis, lyg iškalami atminties akmenyje, o balsas cypia kaip granitą rėžiantis deimantinis pjūklas. Oveno pradėtas pokalbis su Džonu beisbolo kortelėmis ir šarvuočio letenėlėmis yra indėniškos kilmės, jis senesnis už berniukams pažįstamą pasaulį ir kyla iš sunaikintos praeities. Pats be šaknų, Ovenas kuria istoriją. Su turinčiu istorines šaknis Naujosios Anglijos žemėje, tačiau pasyviu stebėtoju virtusiu Džonu jiedu sudaro vienas kitą papildančią porą, abudu savaip niekada netapdami vyrais.

Rašytojas dar nepradėjęs pasakojimo duoda toną Šventojo Rašto citatomis. Šitaip jau pirmu sakiniu pranešama, kad Oveno dėka pasakotojas Džonas tiki Dievą ir kad Ovenas tapo Džono motinos „mirties įrankiu". Mama irgi iš pradžių paskelbiama jau mirusia, o paskui tarytum prisikelia (religinis vyksmas), ir mes sužinom, kokia ji buvo. Pasakojime daugybė įvairiausių aliuzijų į Šventąjį Raštą. Jei skaitome knygą šiuo aspektu, Ovenas iškyla kaip stebuklas, ir jo visas gyvenimas yra stebuklas, kurio dėka Džonas įtiki esant aukštesniąją visa apimančią jėgą. Bereikšmės iš pirmo žvilgsnio detalės ir pavieniai dalyviai sukuria visumą, kuri reiškia daugiau negu įvykių suma.

Tačiau Džono tikėjimas pagimdytas regėto stebuklo ir, Oveno žodžiais, tokiu atveju neturi nieko bendra su tikruoju tikėjimu, prasiveržiančiu per abejones, kurios jį patį skausmingai drasko. Stebuklai ištrina abejones be pastangų, kurių reikia, kad abejones įveiktų tikėjimas. Dievo esybės pajutimas – sudėtingas kelias. Daug jums nepasakodamas, vėl prisiminsiu pirmą puslapį, kur Džonas dėsto, kokiai bažnyčiai ir kada jis yra priklausęs. Aišku, lietuvių skaitytojui tai neaktualu, nes visai neseniai takoskyra tebuvo viena – geruolis ateistas ar bloguolis tikintis. Atmetus šią „vakarietišką" problematiką, esmė ta, kad Džono tikėjimas formalizuotas pagal priklausymą vienai ar kitai struktūrai. Tai nėra tikėjimas, teikiantis ramybę ir įgalinantis suvokti pasaulį kaip Dievo valios aktą. Todėl, būdamas suaugęs vyras, jis pripažįsta, kad Oveno gyvenimas jam praskleidė šydą ir leido išvysti Prasmę, tačiau savo patyrimo ji neperkelia į savą pasaulio regėjimą, kankinasi ir putoja dėl JAV užsienio politikos, kaip tikriausias spaudoholikas sekdamas ją laikraščiuose per atstumą iš savanoriškos tremties Oveno jam nurodytoje Kanadoje. Nors šioje šalyje jis lieka nerealizavęs savęs praeityje skendintis nepritapėlis, tačiau negali grįžti į jam nusikaltusią šalį, kuri atėmė iš jo Oveną ir paliko be vedlio, galėjusio pastūmėti, kaip kadaise, sprendimo link. Sprendimams reikia valios ir tikėjimo, kuriuos įkūnijo Ovenas.

Ovenas yra centrinė romano figūra, savo gyvenimu atsakanti į didįjį klausimą: ar pripažinti įvykius nelaimingais atsitikimais, sutapimais, ar Dievo valios nulemtais aktais? Tikėjimu įprasminami ir sujungiami į lemties grandinę visi nutikimai: Džono mamai Tabitai per jos vestuves į tarpuakį pataikęs krušos ledokšnis prisikelia Džono atmintyje kaip Ženklas beisbolo kamuoliuko, kurį po metų Ovenas pasiųs į Tabitos smilkinį (pažado nepasakoti romano nelaužau, nes mirties priežastis aprašyta ketvirtame knygos viršelyje). Fatalizmas lengvina gyvenimą; antraip belieka trankyti kumščiu į kavos staliuką kaip mamos sesuo Marta ir beviltiškai šaukti: „Kokia prasmė!" Ir verkti. Džonas neperėmė Oveno mokymo, todėl nepripažįsta Reigano administracijos ar Nikaragvos kontrų kaip Dieviškos valios pasireiškimų. Čia panašiai kaip su nekaltu prasidėjimu: pripažįstantis vieną ir jam besimeldžiantis per Kalėdas krikščionis vargiai pripažins dar vieno nekalto prasidėjimo galimybę.

Ne veltui Irvingas lyginamas su Ch. Dickensu, ir ne veltui jis mokėsi rašyti K. Vonneguto kurse: net dramatiškiausiais momentais pakerpa sparnus patosui, o be galo rimtą pasažą praskiedžia humoru, grąžina skaitytoją žemėn ir suteikia jam linksmų akimirkų. Net filosofinės gijos paironizuotos: mažylis menkutis (angl. Meany – jo pavardė) Ovenas romane susijęs su mirtimi per tris didžiuosius Amerikos sportus: beisbolą, amerikietišką futbolą ir krepšinį.

Tėvynės Amerikos suvokimas – dar viena romano tema. Ne veltui autoriaus bendravardis pasakotojas kildinamas iš pirmųjų baltųjų amerikiečių, ne veltui jis lyg pavydus meilužis drebėdamas iš pykčio pro plyšelį seka kiekvieną Tėvynės žingsnį: meilė ir neapykanta – vieno lizdo paukščiai. Politiniai vertinimai man pasirodė pačios silpniausios romano vietos, tad grįžkime į senesnius laikus, kai prie Rytų pakrantės prisišvartavo „Mayflower", iš jo išlipo Džono protėviai ir įkūrė Greivsendą, kur Vilraitai gyveno kartų kartas. Tačiau šitų šaknų nepakanka. Ir prieš tai čia gyveno žmonės, ta žemė knibždėte knibždėjo indėniškų dvasių, tačiau tąsos nebuvo: ateiviai pradėjo savo gyvenimą be atminties – amerikiečiai nelabai išmano istoriją. Teliko bedugniai ežerai, granito kasyklų išdraskyta žemė, išnykusių indėnų vardas atiteko šuniui.

Prisiminimas sudaro dalį žinojimo; Ovenas prisiminė viską ir mokė Džoną atminties. Apie tai - gražiausia citata: „Atmintis yra tikra pabaisa; tu pamiršti, o ji – ne. (...) Tu manai, kad turi atmintį, o iš tiesų ji tave turi!" Kaip vienas svarbiausių romano leitmotyvų, sujungiantis Amerikos priešistorę su pasakojimo dienomis, yra berankiškumas, prasidedantis nuo Greivsendo žemę – lyg dalį savęs – pardavusio indėno Vatahantoveto, berankio žmogaus totemo.

Amerikos nevienalytiškumą rodo skirtybės tarp Greivsendo (šį pavadinimą galima suprasti kaip „kapų pakraštį" arba „kapų smėlį"), kur veiksmas sukasi apie akademiją bei visus prisiminimus saugančius Vilraitų šeimos namus, ir pusbrolių gimtojo Sojerio Depo netoliese (ar tai neprimena pašėlusio Tomo Sojerio?), kur niekam nė motais praeitis, kur verda gaivališkas, nuo gamtos neatitrūkęs gyvenimas. Ir visai kita, svetima Amerika pietuose, Finikse – iš pelenų prisikeliančio paukščio mieste su nesuvokiamais, lyg iš kitos planetos, žmonėmis, kur vyksta neatpažįstamai mutavusi Paskutinė Vakarienė.

Amerika labai didelė. Herojų vaikystėje atsirandanti TV ją paprastina ir vienodina per krepšinį bei agresyvų įtikėjimą savo teisumu – nuo prezidento iki antimilitaristinio demonstranto. Dvi savybės: ironijos stoka ir teisuoliškumas kėlė net gėlių vaikų agresyvumą.

Tai romanas ir apie Vietnamo karą, apie jo niokojančią įtaką tautai, ir apie Amerikos nekaltybės praradimą, – amerikiečių mitas, esą kadais ji buvusi tyra. Tikėjimas Amerika kaip gimusia iš visuotinės meilės ir einančia meilės keliu išsakytas inauguracinėje Kennedy kalboje 1961 metais, kurią dar ilgai cituodavo Ovenas: „Klauskite, ne ką jūsų šalis dėl jūsų padarys, klauskite, ką jūs padarysite dėl savo šalies". Taip klausti gali tik jauna, sveika visuomenė. JAV to klausė sulaukusi beveik 190 metų. Įdomu, ar begali taip klausti penkiolikmetė Lietuva?

Kai 1962 metais miršta grožio idealas Marylin Monroe, Ovenas sulygina ją su Amerika: nebe tokia jauna, bet dar nesena, kiek kvailoka, kažko ieškančia ir suvedžioja gelbėtojais apsimetusių vyrų. Trokšdama išgelbėtojo, šalis patiki jų dorumu, o tada patikliaisiais tiesiog pasinaudojama.

Prasidėjusį mitinės nekaltybės naikinimą tęsia vis kartojami JFK nužudymo 1963 metais kadrai per TV, karo Vietname padariniai, ir Džonui jis baigiasi 1968 metais su Oveno netektimi. Tai ir kito Džono – Irvingo (g.1942) – jaunystės metai, apžvelgiami iš 1987 metų atstumo.

Johnas Irvingas parašė puikų romaną, kuriame gerbėjai atpažins jį iš ankstesnių knygų detalių bei motyvų (plg. nukąstas penis, ausies netekimas „Pasaulyje pagal Garpą" ir įvairiausios amputacijos „Maldoje už Oveną Minį"). Aišku, galima rasti silpnų vietų, šiokių tokių pritempimų ar perlenkimų, bet jie yra nei lemiantys, nei dominuojantys. Septintasis autoriaus romanas (1989) iš vienuolikos iki šiol parašytų yra kritikų vertinamas kaip vienas geriausių jo kūrinių. Tai retas susitikimas su daugiaprasme šiuolaikine literatūra. Gurmanas čia ras neįtikėtinų motyvų sąskambių, mėgstantis psichologizmą seks žmonių santykių raidą, paslapties mėgėjai iki paskutinio puslapio lauks atsakymo į neįmintą klausimą.

Ir nors veiksmo plėtotė skaitytojui atsakymą duos, didysis Tomo Akviniečio klausimas – tikėti ar abejoti – išliks. Brandus yra krikščioniško pasaulio žmogus, sprendžiantis tikėjimo dilemą, o iki jos kas nors turi atvesti – abejonė ar įvykis. Ar Ovenas Minis?