Malda už Oveną Minį

Šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Džonas Irvinas (g. 1942) lietuvių skaitytojams gerai žinomas kaip romanų „Našlė vieneriems metams“, „Pasaulis pagal Garpą“, „Ketvirtoji ranka“ autorius.

„Malda už Oveną Minį“ (1989 m.) – vienas iš geriausių jo romanų, grožiu ir tragizmu siekiantis didžiosios literatūros viršūnes. Tai jausmingas, graudus, tarpais komiškas, siužeto požiūriu gana sudėtingas pasakojimas apie draugystę, brendimą, žmogaus stiprybę, lemtį, tikėjimą, Dievo ieškojimą ir abejones.

Romanas prasideda nuo neįtikėtinos situacijos: mažyliui Tvenui, kuriam nesiseka žaisti beisbolo, pagaliau pavyksta atmušti kamuoliuką – ir taip lemtingai, kad pataiko tiesiai į smilkinį geriausio draugo motinai. Ji miršta. Kokius išbandymus turi atlaikyti Oveno ir Džono draugystė? Kaip toliau jiems gyventi? O kur dar Oveno sapnas, kuriame jis išvysta savo likimą! Tik tikėjimas, kad viskas, kas jį ištiko, ne šiaip sau, teikia jam nusiraminimą. Netgi žinant savo šiurpią ateitį.

„Žmonės yra bejėgiai prieš likimą, savojo laikmečio aukos – jų pačių jausmai neša jiems pražūtį, o visų rūšių institucijos juos žlugdo.“

„Malda už Oveną Minį“ yra retas kūrinys šiek tiek išsekusiame praėjusio amžiaus literatūros sraute. Tai labai drąsi knyga... neįprasta, originali ir praturtinanti. Skaitytojui, užvertusiam paskutinį jos puslapį, bus gaila skirtis su šiuo įmantriu ir subtiliai supintu pasauliu.“

Stephen King

Likimas lėmė, kad aš niekada neužmiršiu berniuko laibu balseliu – ne dėl jo balso, ir ne dėl to, kad buvo mažiausias iš visų mano pažįstamų, ir netgi ne dėl to, kad jis tapo mano motinos mirties įrankiu, o todėl, kad jo dėka aš tikiu į Dievą; Ovenas Minis padarė iš manęs krikščionį. Aš nesistengiu gyventi Kristuje, su Kristumi ar juolab dėl Kristaus, kaip, girdėjau, tikina gyvenantys kai kurie fanatikai. Aš ne per geriausiai išmanau Senąjį Testamentą, o Naujojo neskaičiau nuo pat sekmadieninės mokyklos laikų, ir gerai prisimenu tik tas pastraipas, kurios garsiai skaitomos per pamaldas bažnyčioje. Šiek tiek geriau man pažįstamos tos ištraukos iš Biblijos, kurios cituojamos Bendros maldos knygoje; maldaknygę skaitau dažnai, o Bibliją tik per Šventes – maldaknygėje dėstymas kur kas nuoseklesnis.

Aš visada uoliai lankydavau bažnyčią. Buvau kongregacionistas – krikštytas Kongregacionistų bažnyčioje, ir po kelerių metų brolystės su episkopalistais (Episkopalinėje bažnyčioje buvau ir konfirmuotas) tapau gana neaiškios religinės krypties tikinčiuoju: paauglystėje lankiau Visuotinę bažnyčią. Paskui pasidariau anglikonas ir lankau Kanados anglikonų bažnyčią nuo tada, kai maždaug prieš dvidešimt metų išvykau iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Buvimas anglikonu nedaug kuo skiriasi nuo buvimo episkopalistu – taip nedaug, kad būdamas anglikonų tikėjimo kartais pradedu įtarti paprasčiausiai sugrįžęs į episkopalizmą. Šiaip ar taip, palikau kongregacionistus ir episkopalistus, taip pat ir savo šalį visiems laikams.

Pasirūpinsiu, kad po mirties mano kūnas būtų palaidotas Naujajame Hampšyre – šalia motinos, -tačiau prieš tai, kai kūnui teks iškentėti pažeminimą, mėginant slapta prasmukti pro Jungtinių Valstijų muitinę, Anglikonų bažnyčia atliks visas reikiamas apeigas. Tekstai, kuriuos parinkau iš Mirusiųjų laidojimo taisyklių, yra labai tradiciški ir lengvai randami Bendros maldos knygoje tokia eilės tvarka, kaip norėčiau juos išgirsti skaitant – ne giedant. Beveik visi mano pažįstami žinos šias ištraukas iš Evangelijos pagal Joną – pirmiausiai: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Po to: „Mano tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti?“ Taip pat man visada patikdavo atvirumas žodžių iš Pirmo laiško Timotiejui, kur sakoma: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“. Tai bus anglikoniškai paraidiškai griežta ceremonija, nuo kurios mano buvę bičiuliai kongregacionistai ims nesmagiai muistytis bažnyčios suoluose. Dabar esu anglikonas ir mirsiu kaip anglikonas. Bet retsykiais aš praleidžiu sekmadienines pamaldas; visai netvirtinu, kad esu perdėm dievobaimingas; mano tikėjimas paremtas bažnyčios butaforija ir jį reikia lopyti kiekvieną savaitgalį. Tačiau kad ir koks tas mano tikėjimas, už jį aš dėkingas Ovenui Miniui, berniukui, su kuriuo užaugau. Tai Ovenas padarė iš manęs tikintįjį...