Malda už Oveną Minį

Savo knygose Irvingas aprašo tam tikras problemas, pateikia užuominas, kurios turi būti išspręstos ar išsiaiškintos. Ne išimtis ir jo romanas „Malda už Oveną Minį“. Jau pirmajame knygos skyriuje mes turime išsiaiškinti, kokiu būdu (patikėkit, tikrai keistu) Ovenas Minis nužudė pasakotojo Džono Vilraito mamą. Puslapis po puslapio Irvingas sugeba išlaikyti mūsų susidomėjimą, atskleisdamas vis naujas užuominas.

Išaiškėjus Tabitos Vilrait mirties priežasčiai, Irvingas sudomina skaitytoją Džono tėvo asmenybe. Ir taip rašytojas palaipsniui vilioja mus, užduodamas vis naujus klausimus: ar Ovenas pradės lankyti Greivsendo akademiją, ar Džonas ir Ovenas išliks draugais ir galiausiai, kaip Ovenas mirs. Irvingas mums taip pat palaipsniui pristato veikėjus, kartu pateikdamas spalvingus ir humoristinius jų aprašymus. Pasakotojas (Džonas Vilraitas) neskubėdamas mus supažindina su Tabita Vilrait, Danu Nidemu, Hariete Vilrait, Luisu Meriliu, teta Marta, pusbroliu Simonu ir daugybe kitų žmonių.

Humoras yra neabejotinai viena iš stipriųjų Irvingo romanų pusių. Kalėdų vaidinimo scena privertė mane garsiai nusijuokti. Iš tikrųjų šioje knygoje yra daugybė humoro: tiek šiurkštaus, tiek subtilaus. Irvingas taip pat geba efektingai įpinti į romano veiksmą keistas ir smurtines mirtis bei traumas. Tai yra aiškiai išreikšta knygose „Pasaulis pagal Garpą“, „Naujojo Hampšyro viešbutis“ ir „Malda už Oveną Minį“.

Šiame romane mes turime atsitiktines Tabitos Vilrait bei kaimynų šuns Sagamoro mirtis ir smurtinę Oveno Minio mirtį. Kiekviena iš šių mirčių yra Oveno dalyvavimo vienoje iš trijų didžiausių Amerikos komandinio sporto šakų rezultatas: Ovenas pataiko į beisbolo kamuoliuką, kuris užmuša Tabitą Vilrait, jis spiria į futbolo kamuolį, kurį Sagamoras nusiveja į gatvę ir yra partrenkiamas vystyklų sunkvežimio ir galiausiai jo paties herojiška mirtis ateina, kai Ovenas bando išmesti granatą iš pilno vaikų lauko tualeto, panaudodamas krepšinio manevrą – dėjimą iš viršaus.

Knygoje „Malda už Oveną Minį“ yra daugybė berankių daiktų: vado Vatahantoveto berankis amuletas iš kolonijinių laikų, priekinių letenėlių neturinti šarvuočio iškamša, su kuria mėgsta žaisti Ovenas ir Džonas; berankis manekenas, naudojamas Tabitos siuvant sukneles; berankė Marijos Magdalenos statula, kuriai Ovenas Minis nupjovė rankas virš alkūnių ir, žinoma, paties Oveno berankystė po granatos sprogimo.

Išlaikant šią berankystės arba amputacijų temą ir Lidija, Vilraitų senelės tarnaitė, turi amputuotą kairę koją. Berankystė yra itin svarbi romane ir ji matoma daugybėje knygos įvykių – pavyzdžiui, Ovenas nupjauna Džono smilių, kad jam nereikėtų vykti į Vietnamą. Berankystės tema įžvelgiama ir toje pačioje labai linksmoje Kalėdų vaidinimo scenoje, kurioje Ovenas vaidina kūdikėlį Jėzų. Mums yra daugiau nei kartą pasakoma, kad Ovenas „nori turėti rankas laisvas“, nepaisant to, kad jį norima suvynioti visiškai.

Džonas Irvingas, turbūt dėl turimos dislekcijos, visada stengiasi rašyti aiškiai ir įdomiai. Jis taip pat naudoja daugybę skirtingų pasakojimo įrankių. „Maldoje už Oveną Minį“, pavyzdžiui, veikėjo žodžiai įterpiami į pasakotojo žodžius. Tai romaną padaro dar spalvingesnį ir įdomesnį.

Vienas iš šio romanų trūkumų yra tas, kad jo pabaiga yra pernelyg nušlifuota ir dirbtinoka. Tačiau tokie pat kaltinimai dažnai išsakomi ir Čarlzui Dikensui, kuriuo Irvingas labai žavisi. Iš tikrųjų, Irvingo rašymo stilius kartais yra labai panašus į Dikenso. Nepaisant to, knyga yra itin jaudinanti ir priverčianti susimąstyti. Galbūt taip yra todėl, jog Irvingas – tai rašytojas, sugebantis rašyti kūrinius, kupinus tikrosios išminties.