sukūriau jį iš gražaus paveikslo ekrane, judančio, besišypsančio, sukūriau jam balsą, įdėjau savo žodžius ir priverčiau mane įsimylėti, jis yra, realus žmogus, su jausmais ir mintimis, bet manęs jis nepažįsta, nėra matęs, o ir aš save paveiksle sudėliojau, išlyginau, ištiesinau, keičiau tol, kol atitiko vidinį tuštumo jausmą, viską sugebanti, visus pribloškianti, visi dėl jos galėtų paaukoti bent po vieną kojos pirštą, bet ji netokia, jai įdomus tik tu, na gal dar tas dar prieš tave, bet jau jam dabar paveiksle nebėra vietos, sukursim jam praeitį, gal truputį nusikalstama, o gal einantį dėl tavęs iš proto ir per daug saugantį, visada prie kojos, kada bepašauksi, visada apgins ir laikys lyg savo nuosavybe, jeigu galėtų, uždarytų savo kišenėje ir niekad neišleistų, nebent po stikliniu gaubtu, savo kambaryje, kai niekas nemato.
ir vėl noriu užmerkti akis, nes noriu pasinerti į šį paveikslą, na truputį per ryšku, per banalu, ne tikra, gerai reikia konflikto, reikia, kad išvyktų, reikia įtampos, reikia nuo kažko ją gelbėti, ir suku galvą, kaip ją čia užpulti, sužeisti, kad princas spėtų atjoti, kad pats begindamas neužsigautų, kad norėtų tave saugoti ir globoti, gal net atiduotų, ar paskolintų tau savo megztinį, o tada jau žinai, kelio atgal jau nėra, jis tavo, prielankumas pagautas už ūsų ir dabar lyg įrantį siūlą, tu trauki, o istorija vyniojasi, turi intrigą.