
Neseniai perskaičiau knygą - „Jūra vandenynas“. Garsaus rašytojo, tiesiog šiuolaikinės Italijos literatūros simbolio, muziko, laidų vedėjo ir šiaip ypatingo žmogaus parašytą. Tik tiek apie jį prieš tai žinojau. Dabar žinau daugiau. Tik ko? Ką ši ne itin išvaizdi knyga (išskyrus, žinoma, raminantį romano viršelį) man davė? Taip, tiesiog davė, juk kiekvienas mūsų kelyje sutiktas mums kažko suteikia, tik ne visi šią dovaną jaučia ar pripažįsta. Pati knyga apibūdinama kaip kažką pakeičianti mumyse. Ar aš pasikeičiau? Ar pasikeitei tu, šios knygos skaitytojau? Nežinau... Šiuolaikinius žmones pakeičia nebent žemės drebėjimas, sugriovęs jų namus, praūžęs uraganas, nunešęs jų diplomatą su pinigais, automobilio avarija, privertusi išvysti visus savo gyvenimo juostos kadrus, klinikinė mirtis su šviesa tunelio gale. Ir kas prieš tai knyga, popieriaus kalnas? Bet vis dėlto, - pasakytum tu. Aš ir noriu tai pasakyti, bet realybė vis dėlto ne knygiška.
Ši knyga - tai kreivas, supaprastintas gyvenimo atspindys ir truputis magijos, be kurios bet koks sėkmės norintis sulaukti rašytojas neišsivers. Tačiau šios knygos magiškumas ne tik tiesioginis, tiesiog negali sustoti, - pasakytų traškučių vartotojas, ir tai tikra tiesa, mielai ją perskaitysi nors ir šimtą kartų, be to (manau, čia atsiskleidžia Baricco kaip muziko talentas) ši knyga - tai jūros ošimas ir visiškas štilis. Šių garsų ir begalinės jūros apsupta stovi užeiga - tai ypatinga vieta su ypatingais žmonėmis, kurie visi yra, pasakyčiau, užhipnotizuoti jūros, jos begalybės... Jie visi ko nors iš jos tikisi, laukia, prašo. Viena mergina tikisi, kad jūra ją išgydys ir sustiprins, vienas profesorius nori rasti ribą, kur ji baigiasi, keistuolis dailininkas ieško jūros akių, viena moteris tikisi išgyti nuo neištikimybės, nematomas septintojo kambario žmogus ieško vieno vienintelio žodžio, atskleidžiančio jūros paslaptį... Ir jie visi kartu gaubiami jūros paslapties šydo. Ir tas jūros paslapties šydas – tai ne vien jūros darbas. Tai jūros, „Almajerio“ užeigos, nematomo žmogaus iš septintojo kambario, „registratūros“ mergaitės, berniuko, kuriančio sapnus, berniuko, „vagiančio“ juos, gražiosios mergaitės, miegančios Anos Deverios lovoje, ir vaikino, suradusio dailininkui jūros akis, oktetas.
Ar pamenat Pauliaus Virbicko filmus pristatantį vaizdo klipą, laimėjusį PROMAX sidabrą: „Jei tobulas filmas truktų vieną minutę, koks jis būtų? 8 sekundės gėrio ir blogio kovos, 6 sekundės siužeto, 11 sekundžių muzikos, 7 sekundės meilės, 18 sekundžių veiksmo ir 10 sekundžių specialiųjų efektų.“. „Jūra vandenynas“ - kaip tik tai.
Tai ar jau žinot, kur yra jūros akys? Nusikamavęs ir tiek daug baltų drobių nutapęs (nes visuomet pradėdavo nuo akių) dailininkas išgirsta lengvą kaip vėjas atsakymą – tai laivai. Laivai – štai kur vandenyno akys! Tai ir sužavi Baricco knygose: gilūs ir ilgai ieškoti dalykai yra visai čia pat ir tokie pat paprasti kaip mes. Tik reikia laiko tai suprasti. Taigi dabar galiu atsakyti: ši knyga man davė akis, akis pažvelgti jūrai į akis. Pažvelgti visiems į akis. Juk visi jas turi, tik ne visos mums dar regimos ir žinomos.
Ir žinot ką aš norėčiau dar padaryti? Nupiešti dykumą. Ir nuo ko gi aš pradėčiau? Ogi nuo jos ilgesingų akių. Tik ar žinot, kur dykumos akys? Tai tiesiog karavanai. Taip, karavanai...