Jūra vandenynas

Pirma yra mano vardas, antra – jų akys, trečia – mintis, ketvirta – nakties skraistė, penkta – tie iškankinti kūnai, šešta yra alkis, septinta – siaubas, aštunta – pamišimo vaiduokliai, devinta – mėsa, dešimta yra tas vyras, kuris žiūri į mane ir manęs nenužudo.

Intriguojanti jau kultiniu rašytoju tapusio Alessandro Baricco knyga – vėl apie jūrą. Šį kartą – ji ne tik fonas. Jūra – pagrindinė veikėja.
Žmonės aplink ją – meistriškai sukurtos dekoracijos. Baricco eilinį kartą įrodė savo talentą. Jo aprašyti žmonės – tikri perliukai. Gintaro lašeliai jūros pakrantėje. Jūra juos valdo.
Mokslininkas, rašantis ribų enciklopediją — bandantis suprasti, kur baigiasi jūra. Tėvas Pliušo, kuriantis maldas, turbūt net patį Dievą priverčiančias nusišypsoti. Garsus portretistas, niekaip negalintis nutapyti jūros – nes kiekvienas portretas prasideda nuo akių. O kur jos, jūros akys? Ir daugybė, daugybė kitų, ne mažiau svarbių veikėjų — kiekvienas tų žmonių vertas atskiro romano.
Viskas, kas vyksta Almajerio užeigoje, turi savo tikslą. Viskas numatyta. Romanas turi šiek tiek detektyvo bruožų, bet pavadinti jį detektyvu būtų absurdiška. Ir neteisinga. Jame yra daug meilės, bet tai net ne romanas. Romane daug keistuolių, gal jie nori mums pasakyti, kaip svarbu atrasti savo vietą pasaulyje? Galbūt.