Honorata

Laikau rankose knygą, kurios viršelyje atvaizduotas kerinčio žvilgsnio, elegantiškai įsitaisiusios krėsle, švelnių bruožų jaunos moters paveikslas. Viršelio apačioje stambiu šriftu įkomponuotas gana retas moters vardas „Honorata“, sukelia didelį susidomėjimą - kas toji moteris? Atverčiu pirmą puslapį ir paneriu į poetinį emocingą prisiminimų srautą, jautrų gamtovaizdžio aprašymą, būdingą tik turinčiam ypatingą meilę gamtai. Įsitraukiu į (kaip man iš anksto galėjo pasirodyt priešingai), anaiptol ne „sausą“ biografinę apybraižą.

Knygos autorė (teko pažinti asmeniškai) istorikė, publicistė Danutė Vailionytė-Narkevičienė išleido knygą apie garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmoną, Lietuvos šviesuolę, aktyvią visuomenininkę, valstybės kūrėją Honoratą Paškauskaitę-Ivanauskienę,  kilusią iš bajorų Daugėlų giminės. Paškauskų namuose kalbėta lenkiškai, tačiau Honorata tvirtai apsisprendžia būti lietuve, kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Ji buvo ne tik savo vyro bendražygė, ne kartą lėmusi jo pasirinkimą gyvenime, bet ir gyveno savo gyvenimą, pilną pasiaukojančios veiklos, rūpinosi vaikais – Lietuvos ateitimi (deja, savo vaikų nesusilaukė).

Romantiška jaunos merginos, studentės, ir būsimo mokslininko meilė, užgimusi audringame XX amžiaus pradžioje, turėjo pakelti daug iššūkių.  Pirmiausia - tėvų pasipriešinimas santuokai, laiko išbandymai, kai teko skirtis mylimiesiems dėl mokslų, darbo, dėl politinės situacijos, neapsisprendžiant, kokioje šalyje gyventi.  "Kad aš 1918 m. grįžau į Lietuvą – tai mano žmonos Honoratos nuopelnas", – yra prisipažinęs gamtininkas, kažkurį laiką dirbęs mokslininko darbą ir gyvenęs Amerikoje, Vokietijoje. Meilė Lietuvai ir mylimai moteriai nugali. Tado laiškai išsiskyrimuose pilni ilgesio, švelnumo... “kacule, mano baltoji, Honoratočka, nesu Žvėriulės matęs tiek laiko... širdis plyšta, parašyk... Laukiu. Vilkas“.

Besimokant Peterburge, mylimai moteriai siuntiniuose plaukė rožių puokštės. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių gaivumą samanose: atidarius siuntinius, ant rožių puokščių dar spindėdavo rasa. Nuostabios meilės istorija, įvykiais prisodrintas tuometinis jaunųjų gyvenimas, pasiaukojantis patriotizmas  - visa tai verta gero romano ir ekranizacijos.Tikiu, kada nors ši biografinė apybraiža bus panaudota kaip nuostabi siužetinė medžiaga didingam kūriniui. Istorinis tarpukario Lietuvos laikmetis ir jo žmonės verti įamžinimo. Didelės asmenybės savo idealizmu ir sunkiu darbu kūrė tuometinę Lietuvą, nesiekiant asmeninės naudos ar sau garbės. Mokslininkas T. Ivanauskas nusipirko sklypą prie Kauno Obelynėje. Su savo jaunąją žmona kūrė aplinką, jaukius namus. Juose rinkdavosi inteligentija,  vykdavo diskusijos,  literatų vakarai, šventės. To meto aprašyti meno, politikos veikėjų bendravimo niuansai, priartina mums to laiko tolstančią atmosferą, šviesuomenės laikyseną. Štai vienas fragmentas, apibūdinantis tarpukario moterų emancipaciją, jų statusą:

„Tuo laikotarpiu Obelynės salone pasirodo įdomi intelektualė Jonė Deveikytė, tarpukariu baigusi Lietuvos universitete teisės ir istorijos studijas, vėliau gilinusi jas Paryžiuje L‘Escole de chartes...išsiskyrusi su vyru Jonu Navaku, buvusiu Klaipėdos krašto gubernatoriumi, viena pirmųjų to meto Lietuvoje moterų pasirinko pavardės formą Deveikė. P.Jonė gyvino Kauno kultūrinį gyvenimą. Jos salone lankydavosi broliai Biržiškos ir kylantys Lietuvos talentai.“ (223 psl.)

Didelis inteligentų ratelis susiburdavo Ivanauskų namuose: intelektualūs pokalbiai, preferanso vakarai, muzikavimas. „Kai svečiuodavosi P. Babickas, būtinai prisėsdavo prie fortepijono, o Unė deklamuodavo mėgstamų rusų simbolistų eiles... Po vienos medžioklės viešėjo garsusis Kipras Petrauskas, taip pat  aistringas medžiotojas. Šeimininkui įdomiausia bendrauti buvo su Antanu Zmuidzinavičiumi – juodu sieja Paryžiuje prabėgę jaunystės metai.“ (203 psl.)

Tarpukario aukštuomenės mokslininkai, politikai, menininkai, visuomenės veikėjai buvo idealistai, užimti ne tik savo profesine, bet ir visuomenine veikla. Dabar sunku suvokti, kaip be jokio atlygio žmonės tada aukojosi savo šaliai. Inteligentija ir kiti gyventojai eina į gatves, tvarko aplinką, sodina medžius. Aukšta moralė – tai ne tik priklausymo inteligentijai požymis, bet ir sistema, padedanti išlikti tikru žmogumi -  teigia knygos autorė. Po karo Obelynė buvo prieglobstis sovietų valdžios persekiojamiems asmenims: čia slapstėsi diplomatas, užsienio reikalų ministras Petras Klimas, vėliau iš Sibiro grįžusi Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais.

Honorata moteris - feministė, kovojanti už moterų teises, šalia tokių iškilių asmenybių, kaip Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Šios dvi moterys 1926 balotiravosi į prezidento rinkimus, ir viena iš jų, laimėjus rinkimus, galėjo tapti pirmąja prezidente - moterimi net pasaulio istorijoje. Gaila. Tuokart buvo išrinktas  K. Grinius. V. Putvinskio žmona Emilija ir Honorata vienos iš pirmųjų  moterų įstoja į Šaulių sąjungą. Šviesuolėms teko pakovoti, nes vyrai buvo įsitikinę: moterims ne vieta sukarintoje organizacijoje. Autorė konstatuoja tokį įdomų faktą: Lietuvos moterys 1918 metais vienos pirmųjų Europoje gavo rinkimų teisę. Tuo tarpu prancūzės po Antrojo pasaulinio karo, o šveicarės tik apie 1970 metus.

Honorata, jaunimo globėja, pristatoma kaip pirmoji montesorininkė Lietuvoje. Viešėjusi Italijoje susipažįsta su pačia  Marija Montessori, daktare, psichologe, filosofe ir jos pedagoginio auklėjimo įstaigomis. Grįžus į Lietuvą, Kaune ji ėmė rūpintis miesto pakraščių vaikais, organizavo jiems per Šaulių sąjungą vasaros užsiėmimus. Vėliau perėmė vokiečių pedagogo Fridricho Fröbelio idėjas.

„Honoratai būdavo didžiausias malonumas, kai vaikai dainuodavo ne lenkiškas ar rusiškas, o lietuviškas daineles“, – pasak D.Vailionytės, tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį.
Dar daug šios moters savybių galima vardinti, tačiau mane „pagavo“ knygos gale publikuoti filosofiniai H. Ivanauskienės rankraščiai, pavadinimu „Tyliuos panakčiuos“. Kalbos stilius dvelkia praeito šimtmečio dvasia. Dabar taip nekalba, filosofinė terminija pakitusi. Man suprantamas šis dievoieškos kelias filosofinėje plotmėje su nuoširdžiu moterišku naivuoliškumu, pamąstymais apie Visatą, kosmosą, religiją. Džiugina, kad viltys sudėtos ne į horoskopinį religingumą, ne į  kultūrinį dvasingumą. Mąstantis protas ieško dvasinio pradmens, neapsiriboja vien kultūriniais ir technikos išradimais.
„Ar klysta tie protaujantys žmonės, kurie sako: TASAI, kuris aprūpino Visatą fizinių dėsnių tvarka, negali būti užmiršęs aprūpinti pasaulį moraliniais dėsniais“.
„...vargu kuris žmogus apsieina neieškojęs Aukščiausiojo savo gyvasties Šaltinio ir savo gyvenimo Aukščiausiojo Tikslo“ (30 psl.)

Kodėl autorė ėmėsi rašyti apie šią tarpukario asmenybę?  Glaudus jųdviejų dvasinis ryšys (nes buvo jos krikštadukra) ir, kaip autorė sako, nepelnytai primiršta Lietuvai nusipelniusi asmenybė. Svarbu paminėti dar ir tai: zoologas Tadas Ivanauskas 1919 m Kaune į savo įkurta gamtos tyrimų stotį botaniku dirbti pakviečia profesorių Liudą Vailionį. Liudo Vailionio dukra D. Vailionytė-Narkevičienė  2011 m parašė prisiminimų knygą apie savo tėvą „Liudas Vailionis“, pirmąjį nepriklausomos Lietuvos botaniką, profesorių, sovietiniais metais išstumtą iš visuomenės atminties.

Danutė Vailionytė-Narkevičienė, spėjusi pristatyti savo knygą  „Honoratą“, neseniai iškeliavo į amžinybę. Pažinojau šią žavią, inteligentišką moterį. Išliko šilto bendravimo prisiminimai, mūsų pokalbiai apie nutolusį laikmetį. Devyniasdešimtmetė turėjo puikią atmintį, kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, mokėjo sklandžiai perteikti mintis. Autentiški ryškūs jos prisiminimai iliustruoja gyvus žmonių portretus. Ši knyga - tai paminklas to laikotarpio žmonėms, kurių gyva liudininke ir bendraamže autorė buvo. Daug istorinių ir biografinių faktų man atsiskleidė. Visuomet patarsiu skaityti knygą „Honoratą“ tiems, kurie domisi tautos istorija, jos žmonėmis. Nenusivilsite, susipažinę su taurios sielos moterimi, tapusios ne tik sodybos Obelynėje legenda, bet ir tautos šviesuliu.