Haliucinuojantis Foucault

Keistai besiklosto pastarasis mano, kaip skaitytojo, etapas, tiksliau būtų sakyti - sėkmingai. Vis papuola į rankas puikios neeilinės knygos, kad taip sektųsi piniginėje loterijoje, nors ši sėkmė gal net ir vertingesnė.

Šį kartą nusipirkau knygą minkštais viršeliais, mažo formato, kad patogu būtų įsimesti į kuprinę ir lengva išsitraukti skaityti autobuse ar kur kitur. Knyga kainavo viso labo 1.99 lt, tai jau esu pastebėjęs yra turinio kokybės požymis, kuo knyga geresnė, tuo mažiau žmonių ją perka ir tada ji būna nukainuojama, visiška priešingybė batams arba viršutiniams rūbams.

Patricia Duncker „Haliucinuojantis Foucault“, aš sau mintyse tardavau Fuke.

Perskaičiau ją prieš mėnesį, bet tik dabar pasiryžau apie ją parašyti, taip ji mane sukrėtė.

Beje, nerecenzuosiu knygos, nes to nemoku ir nemėgstu, kai kiti tą daro nemokėdami to daryti, daro tik tam, kad pasirodytų protingesni, nei yra iš tikrųjų. Tiesiog paanonsuosiu, tai turėtų būti tik anonsas – skubėkite skaityti, kas neskaitė, ypač šios svetainės lankytojai, nes tai knyga apie rašantį žmogų, apie jo santykį su skaitytoju, skaitytojo vieta rašančiojo sąmonėje ir taip toliau. Netgi meilė, abipusis įsimylėjimas per knygą, per parašytas mintis ir visa kita. Meilė, kuri iš netiesioginės perauga į tiesioginę.

Žodžiu, paaiškinti to aš nepaaiškinsiu, ir neketinu, nes tada jums bus neįdomu, tik pasakysiu, kad tai nuostabiai ir jaudinančiai parašytas trileris su, nesakysiu kokia, pabaiga.

Gero skaitymo.