Dangaus žydrynė

Turbūt pati sunkiausia knyga, kurią yra tekę skaityti. Ir pati keisčiausia teksto kokybės požiūriu: tai tarsi labai dvasingas sadomazochizmas, kurio neįmanoma perpras­ti ir įvertinti remiantis įprastomis literatūrinėmis kategorijomis. Ne veltui F. Nietzsche, padaręs didžiulę įtaką autoriui, yra pasakęs, kad bedugnės skirtos tik labai gilioms asmenybėms. Čia G. Bataille’is bando grožinio teksto priemonėmis perteikti tą, ką aptarinėja ir moks­liniuose straipsniuose: jį domina atsitiktinumas, įvykių nenuspėjamumas, sukeliantis ir kančią, ir palaimą. Tai knyga apie beprotybę, parašyta tarsi „iš vidaus“: rašytojas į savo kūrinį nežiūri objektyviai, visada yra jame, neanalizuoja ir išsilaisvina nuo bet kokių apribojimų. J. Lechte rašo, kad psichoanalitikas patarė G. Bataille’iui savo įkyrias mintis iškloti popieriuje, nes jis buvo apsėstas siaubo ir nešvankybių vizijų („Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų“. – V.: Charibdė, 2001). Fikcijos ir biografijos faktų sankirta apskritai būdinga daugeliui G. Bataille’io darbų.

Neįsigilinusius į J.Bataille’io teorijas ar tradicinio naratyvo gerbėjus šis romanas gali šokiruoti, pasirodyti akiplėšiškas, iškrypėliškas, betikslis. Jo veikėjas nuolat praranda stabilumą, yra persekiojamas pamišėliškų vizijų ir košmariškų sapnų, apsuptas moterų, kurios įkyriai dalyvauja jo gyvenime. Jos sukelia jam kančią, bet jis mėgaujasi ta kančia, žavisi ja, žaidžia su ja. Apskritai visus veikėjus čia turbūt reikėtų suprasti ne realistiškai, o kaip simbolius: tam tikras būsenas sukeliančias metaforines figūras ar sapnuose pasirodančias pabaisas. Tradiciškai žvelgiant, jie tik vaikštinėja, geria, ištvirkauja ir kalbasi. Jie parodyti tam, kad sukurtų atmosferą, būtiną pasakotojo būsenoms iliustruoti. Neribodamas savo pasąmonės ir vaizduotės, visiškai nugrimzdęs į savąjį „aš“, jis sąmoningai pasineria į tai, apie ką niekas nedrįsta nė pagalvoti, griauna bet kokias sistemas ir tame chaose ieško kančios: „Tik nepakeliamas, neįmanomas išmėginimas autoriui suteikia priemonę pasiekti ir išreikšti tolimą viziją, kurios laukia nuo ankštų ir susitarimais įpareigotų apribojimų pavargęs skaitytojas“ (p. 9). Tai siejasi ir su A. Bretono „Nadžos“ mintimis, beje, ši knyga parašyta maždaug tuo pačiu laikotarpiu: tada kaip tik buvo domimasi siurrealizmu, iracionalumu ir pasąmone. Abu tekstai drąsūs ir tragiški.