Dangaus žydrynė

Georges’as Bataille’is (1897–1962) visų pirma buvo aktyvistas ir pasipriešinimo kovotojas, antroje vietoje – filosofas ir teoretikas, ir tik trečioje, jei likdavo laisvo laiko, – rašytojas ir menininkas. Prancūzijos kairiųjų intelektualų lyderis 1935 metais inicijavo antikapitalistinį, antifašistinį ir antiparlamentaristinį judėjimą „Contre-Attaque“ („Kontrataka“), 1936-aisiais įkūrė slaptą „šventąją“ draugiją „Acéphale“ („Acefalas“), vėliau įsteigė sociologijos koledžą, kolektyvinės psichologijos bendriją, leido žurnalą „Critique“, rašė teorinius veikalus. Dalyvavo gatvės manifestacijose, rengė viešas akcijas, kovojo visais frontais – prieš valdžią (didžiausias jos priešas buvo reakcinga nacionalistinė organizacija „Action française“ („Prancūzų veiksmas“) ir prieš savo bendražygius (labiausiai – prieš kvailą revoliucijos romantizavimą, nepamatuotą jų optimizmą ir buką socializmo diktatūros garbinimą).

Deja, ribotai buržua kultūrėlei (šiuo metu užplūdusiai ir Lietuvą) G. Bataille’is buvo ir liks tik rašytojas pornografas, savo tekstiniais iškrypimais ir perversijomis šokiruojantis sotų miesčionį. O gaila. Nuo idėjų bado dvesiančiai vakarietiškai visuomenei pravartu būtų prisiminti visiškai užmirštą prancūzų filosofo „suverenaus žmogaus“ teoriją. O lietuviams verkiant reiktų išsiversti tokius fundamentalius „negrožinius“ jo veikalus kaip „L’Expérience intérieure“ („Vidinė patirtis“), „Summa Atheologica“ („Ateologijos sąvadas“), „L’Erotisme“ („Erotizmas“), „La Souveraineté“ („Suverenumas“). Nes skaitant grožinę literatūrą pagrindinės idėjos dažniausiai lieka aprašomų įvykių nuošalėje, siužeto šešėlyje, užkoduotos tekstinėmis metaforomis, personifikacijomis ir sunkiai suprantamais simboliais. Deja, prognozuoju, kad tikrasis G. Bataille’is lietuviškai prabils dar negreitai, todėl miesčioniškoms ir kaimietiškoms mūsų vidutinybėms teks šiurpti ir tenkintis nekrofiline bjaurio estetika „Dangaus žydrynėje“, kuri tėra savotiškas kito filosofo bjaurinio kūrinio – „Akies istorijos“ – tęsinys ir kulminacija.

„Dangaus žydrynės“ siužetas paprastas ir įprastas. Beprotis klajoja po fašistinę XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio Europą, blaškosi mažiausiai tarp trijų moterų – alkoholikės, komunistės ir kvailelės – ir bando pažinti save – psichoanalizės metodais nagrinėja savuosius iškrypimus. Šiame ganėtinai tradiciniame tekste (ir, aišku, jo potekstėse) bandžiau atkapstyti didžiąją G. Bataille’o „suverenaus žmogaus“ idėją. Ją, žinoma, radau, ir ne kartą – bet, deja, tik pusgyvę, pridususią nuo sunkiasvorės romano fabulos. Tad norėčiau trumpai priminti apie „suverenų“ G. Bataille’o žmogų, kurio šiame kūrinyje pasiieškosite patys.

Suverenus žmogus – tai individas, kuris savanoriškai nutraukia melagingas žmonių solidarumo grandines, išsiveržia iš amžino kompromisų rato ir atsisako pripažinti visuotinai priimtą hierarchinio pavaldumo sistemą. Tik suverenus žmogus tampa laisvas. O kada žmogus tampa suverenus? G. Bataille’is sukūrė ištisą ekonominę teoriją.

Bet kuri visuomenė pagamina daugiau produktų, negu reikia, joje visą laiką atsiranda produktų perteklius. Visuomenės charakterį ir nulemia šio pertekliaus panaudojimo būdai. Jį panaudoti galima labai įvairiai, bet pats populiariausias būdas – skirti plėtrai. Naujaisiais laikais didžioji pertekliaus dalis panaudojama kapitalistiniam kaupimui. Ekonominė viduramžių sistema buvo išlaidi ir perteklių naudojo neefektyviai, o buržuazija perteklių naudoja daug produktyviau. Visos didelės revoliucijos buvo nukreiptos prieš viduramžišką neproduktyvų gėrybių eikvojimą – prieš suverenią ponų klasę, kuri švaistėsi prabanga be jokio tikslo. G. Bataille’o nuomone, plačiosios masės niekada iš tikrųjų ir nesivienijo prieš buržuazinę tvarką, kuri siekia kaupti, o ne eikvoti. Visos revoliucijos šiuo požiūriu itin panašios – jos ruošė dirvą nesustabdomam gėrybių kaupimui, gamybos augimui, industrinei visuomenei. Kitaip tariant, buvo judama nuo suverenumo prioritetų prie buržuazinių.

Tačiau perteklius visuomenėje gali būti panaikintas ir išleidžiant pinigus prabangai, žaidimams, pramogoms, menui ir t. t. Pasak G. Bataille’o, suverenus žmogus – tai begalinis švaistytojas, įsitikinęs savo švaistymo beprasmybe, teigiantis tokią beprasmybę iš visų jėgų, net savinaikos būdu. Kad paaiškintų suverenumo sampratą, filosofas įveda sąvoką „netvarka“. Būtent „netvarkos“ vertybės yra dieviškos kilmės, šventos ir suverenios. Žmogus, kuriam pabodo kaupti resursus dėl pragyvenimo, gali pasiekti aukščiausią laisvę tik pasinerdamas į netvarką, kad ir viską griaunančią. Būtent netvarka, kupina visiškos laisvės, ir yra suverenumas. Tai ekstazė, betikslis troškimas ir beribis erotizmas, visiškai nuneigiantis mirtį. Suverenumas grindžiamas ne loginiu pažinimu, o grynu atsitiktinumu, kaprizu, užgaida. O svarbiausia – suvereni būtybė nepripažįsta realybės principo ir bet kokią socialumo formą priskiria vergovės sričiai, iškreipiančiai suverenumo impulsus.

Radikalu? Velniškai! Pabandykite savyje atrasti nors kruopelę tokio suverenaus žmogaus. Paieškas pradėkite nuo šios G. Bataille’o knygos. Linkiu velniškos sėkmės!