Dangaus žydrynė

Lietuvių kalba pasirodė jau trečia (po „Akies istorijos“ 1997 bei „Abato C.“ 1999) prancūzų rašytojo, filosofuojančio eseisto, antropologo bei literatūros apžvalgininko Georges’o Bataille’io knyga „Dangaus žydrynė“ („Le Blue du ciel“). Kaip vertinti literatūrinių G. Bataille’io kūrinių erotinių perversijų ekscesus? Gal tai iššūkis, maištas prieš susiklosčiusias moralines normas ar tiesiog patyriminis sąmonės srauto išrašymas, liudijantis, kad autorius balansuoja ties klinikinės beprotybės riba?

Trys prancūzų kairieji – Jeanas Polis Sartre’as, Borisas Souvarinas (prancūzų kairiųjų jėgų lyderis), Simone Weil buvo linkę laikytis hipotezės, patvirtinančios antrąją – pamišimo – alternatyvą. J. P. Sartre’as ironiškai vadino G. Bataille’į „naujuoju mistiku“. Simone Weil nurodė savojo ir batajiškojo revoliucijos supratimo skirtumus. „Revoliucija jam buvo iracionalumo triumfas, man – racionalumo; jam – katastrofa, man – metodinis veiksmas, kurios žalą privalu apriboti; jam – instinktų išlaisvinimas, ypač tų, kurie laikomi patologiškais, man – aukštesniosios moralės išlaisvinimas“. Kita vertus, apmąstymuose apie literatūrą („La littérature et le mal“), G. Bataille’is literatūrą buvo linkęs vertinti kaip blogio maištą prieš gėrį, kuris pats savaime irgi neturi prasmės.

Ar G. Bataille’is buvo pamišėlis, ar velnio advokatas? – nepateikdamas galutinio atsakymo klausia ir jo biografas Michelis Surya. Skeptikai galėtų sakyti, kad negalima rašytojo tekstų painioti su jo gyvenimo aplinkybėmis. Vis dėlto G. Bataille’is sudomina būtent kaip vientisas fenomenas, tiksliau, kaip tik atvirkščiai –­­ kaip fenomenas, sudarytas iš atskirų, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių fragmentų. Savo gyvenimiška laikysena jis rašė tam tikrą tekstą. Jo knyga „Kaltas“ („Le Coupable“). Atrodytų lyg filosofinė eseistika, tačiau tai autoriaus dienoraštis, pradėtas rašyti tą pačią dieną, kai vokiečiai paskelbė prancūzams karą (1939 m. rugsėjo 5 d.). Kaip išgyvena tautos bėdą rašytojas? Džiugiai, panašiai kaip „Dangaus žydrynės“ veikėja Dorotėja, kuri romano pabaigoje pagaliau išsako rišlesnę mintį: „– Klausyk, Henri... žinau, kad esu pabaisa, bet man kartais norisi, kad vyktų karas“. „Aš nekalbėsiu apie karą, bet apie mistinį patyrimą, – rašo G. Bataille’is knygoje „Kaltas“. – Man šis pasaulis, planeta, žvaigždėtas dangus yra tik kapas (Aš nežinau, ar aš čia dūstu, ar verkiu, ar tampu kažkokia nesuvokiama saule). Netgi karas negali apšviesti tamsos šioje totalybėje.“ Daug tikresnis geismas, sužadintas moters kūno: „Kai jaučiu tokius geidulio spazmus, geriausiai žinau, kas esu. Kažkokia haliucionuojanti tamsa lėtai stumia mane prie beprotybės ribos ir aš krypstu neįmanomybės link“. „Neįmanomybė“ („L’Impossible“) – taip pervadino G. Bataille’is kitą savo romaną, kurio pirminis pavadinimas buvo „Istorija apie žiurkes“. Neįmanomybės patirtis, mano galva, jungia viską, apie ką G. Bataille’is berašytų. Bandymas žodžiu pagauti neįmanomybę filosofinės meditatyviosios eseistikos knygoje „Vidinis patyrimas“ („L’Expérience intérieure“) daro G. Bataille’į mąstytoju, filosofu-poetu arba poetu-mąstytoju, kurio mąstymas nesiskleidžia linijine seka. Jis primena poetinius įtrūkius, įžvalgas, galbūt pagavas, primenančias F. Nietz­sche’s „žvejojimus“ mintimi. Apie tokį G. Bataille’į Martinas Heideggeris gal ir galėjo pasakyti, kad tai –­ „stipriausia Prancūzijos galva“. Vis dėlto kritiniai G. Bataille’io tekstai apie literatūrą, spausdinti knygoje „Literatūra ir blogis“ gana nuoseklūs ir respektabilūs. G. Bataille’is rašė ir romanus, kuriuos pasirašinėjo slapyvardžiais (Lordas Auch, Louisas Trente’is, Pierre’as Angélique). Jie visiškai kitokie nei jo filosofinė eseistika („Vidinis patyrimas“, „Meditacijos metodas“, „Apie Nietzschę“). Gal egzistuoja trys G. Bataille’iai, o ne vienas? O gal keturi, net penki, šeši, daugiau. Yra dar G. Bataille’is–antropologas, kuris, sekdamas F. Nietzsche, ir gręžiodamasis į M. Hegelį, apmąstė aukos ir Dievo mirties prasmę („Religijos teorija“). Šalia rašančiųjų yra dar G. Bataille’is „tikrasis“ – bibliotekininkas, tvarkingai tiriantis medalių istoriją, respektabilus ir impozantiškas. Ir –­ naktinių apeigų kaip naujosios religijos iniciatorius. Pierre’as Klossowskis, šių apeigų dalyvis, yra prasitaręs, kad jie važiuodavę skirtingais traukiniais ir eidavę vieni tamsoje, susitikdavę kur nors miške ar prie mirusiosios G. Bataille’io mylimosios kapo. Įtariama, nors neįrodyta, kad čia jie yra paaukoję beždžionę. G. Bataille’is apie tai nėra prasitaręs. Tyla, gebėjimas nutylėti, išlaikyti paslaptį, ištrinti save, turėjo būti naujosios G. Bataille’io religijos regulos dalis. Gal iš čia visi šie literatūriniai slapyvardžiai? Rašyti, bet niekada nesimėgauti literatūrinės šlovės vaisiais. Kas tai – perversija ar maištas? Galbūt tiesiog kasdieniu protu neįkandamas savęs suvokimas. Skeptikas galėtų sakyti, kad ir respektabilumo siekimas, ir galbūt nepasitikėjimas savuoju literatūriniu talentu.

G. Bataille’io romanuose plėtojami siužetai kartais labai sunkiai angažuoja: praslenka pro šalį tarsi atsitiktiniai šešėliai. Stinga prasmingesnės išorinės ar vidinės intrigos. „Akies istoriją“ („Histoire de l’oeil“) pasisekė perskaityti iki galo tik antrą kartą bandant. „Dangaus žydrynė“ –­ kiek įtaigesnė. Išnyksta Dievo namų ir jo tarnų sąsajų su erotinėmis perversijomis motyvas –­ vienas svarbiausių „Akies istorijos“ ir „Abato C“ leitmotyvų. Tačiau verkiantis „Dangaus žydrynės“ herojus kartais atrodo tiesiog liurbis. Kartais norisi jį užjausti, ypač tada, kai prabyla kaip ligonis, kuris nuolat nubunda persmelktas neaiškaus nerimo ir pats apie save sako, kad „jo gyvenimas nuo pradžių iki galo buvo liguista haliucinacija“. Romano siužetas neįmantrus. Pagrindinis pasakotojas Troppmannas vienoje Londono lindynių lėbauja su mylimąja Dirte. Dirtė yra tiek ištvirkusi, kad beveik priartėjusi prie šventumo. Šis puolusios moters kaip šventosios motyvas ryškus visoje G. Bataille’io literatūrinėje ir gyvenimiškoje kūryboje („viešnamis man yra bažnyčia ir lavoninė“, „Prostitutė yra Dievas, gilesnė už bet kokią moterį, todėl, kad po jos kūnu yra tuštuma, dangus, žemesnis už bet kurį kūną“, – sakys G. Bataille’is). Vėliau Dirtė jį palieka ir šis, jausdamasis pats nelaimingiausias pasaulyje, susitikinėja su komuniste Lozore, kuri būdama nevalyva ir nepatraukli, šiurpina jį ir „savo nesveikų idėjų tvirtumu“ (biografas Surya mano, jog tai yra Simone Weil literatūrinis portretas). Kartais jis gauna sukrečiančius kažkur toli esančios žmonos Editos laiškus. Jis jaučiasi kaltas. Kai kurie kritikai įžvelgia, jog šio taip ir nepasirodžiusio personažo prototipas buvo pirmoji G. Bataille’io žmona Sylvia (po skyrybų su G. Bataille’iu ištekėjusi už psichoanalitiko Jacques’o Lacano). Troppmannas toliau geria ir šlaistosi be aiškaus tikslo. Parvažiavęs namo, mąsto apie prarastą Dirtę ir rauda. Visame romane jis rauda daug ir noriai. Išėjęs iš restorano lyg ir žvalus, žingsniuodamas tuščia gatve jis staiga supranta, kad nežino, kur einąs ir pradeda raudoti. „Niekaip negalėjau nustoti verkęs: žingsniavau taip ilgai, kad labai toli nuėjęs, pasiekiau gatvę, kurioje gyvenau. Tą akimirką vis dar ašarojau.“ Kai vis dėlto po naktinio šėlsmo jam pavyksta parsirasti namo ir uošvė praneša, kad skambinusi žmona iš Anglijos, jis supranta savo kančios netikrumą, todėl vėl kiek įmanydamas pradeda verkti. Pasakotojas mato save iš šalies: „Juokinga, bet tapau save alkoholyje skandinančiu ir žliumbiančiu idiotu.“ Tačiau nė akimirką nesusimąsto, kad jam reikėtų liautis tas ašaras lieti. Jis savo gyvenimo būdą įvardija kaip tam tikrą ribos patirties paiešką ir kaip galimą išsigelbėjimą iš situacijos – susinaikinimo perspektyvą: „Maniau, kad alkoholis mane nužudys, bet tiksliai neįsivaizdavau kaip. Galbūt tiesiog ir toliau gersiu, o tada mirsiu. Arba nebegersiu... Tą akimirką viskas neteko prasmės.“
iliustracija

„Dangaus žydrynėje“, skirtingai nei „Akies istorijoje“ ar „Abate C.“, atsiranda ir socialinės problematikos, per kurią tarsi būtų galima grįžti prie maišto temos. Tačiau, mano galva, G. Bataille’is tiesiog su ja nesąmoningai žaidžia ir gal net nenorėdamas parodijuoja. Pasakotojas staiga atsiduria Katalonijoje ir lyg ne savo valia tampa įveltas į katalonų kovas su ispanais. Pats jis vaikšto tik paskui moteris, o ne paskui idėjas, bet komunistuojanti Lozorė supažindina jį su savo aktyvių pažiūrų patėviu, kuris viename provincijos licėjuje dėstė filosofiją. Šis iš karto bando pasakotoją įtraukti į diskusiją apie galimą darbininkų klasės žlugimą. Pasakotojas lyg apsvaigęs tesugeba išstenėti klausimą: „Kur yra tualetas?“ Ten jis grūda į gerklę du pirštus ir siaubingai krenkščia, kad išsivemtų (šitą veiksmą kartoti mėgusi ir jo mylimoji Dirtė, romane jis ne sykį vos ne rituališkai kartojamas), bet pastangos liko bevaisės. Akivaizdu, kad herojaus pasaulėžiūra, švelniai tariant, gana neapibrėžta. Tačiau grįžęs jis sugeba diskusijos dalyviams suformuluoti kertinį ir vyksmą labai pagyvinusį klausimą: „Jei jau darbininkų klasė pražuvusi, tai kodėl Jūs liekate komunistai?“ Šis klausimas pasirodo ne tiek jo gilių apmąstymų, kiek nuoširdžių pastangų tualete rezultatas. Toliau netikėtai atsiranda dar viena moteris Ksenija, jis ją kviečia atvažiuoti, bet grįžti rengiasi ir Dirtė. Herojus suka galvą, ką pasakys Ksenijai, – atsieit, kvietęs ją, kaip stiprių pažiūrų moterį, įsijungti į katalonų kovas su ispanais. Ši būsianti pamaloninta. Bet ji nebuvo. Viskas kuo toliau, tuo labiau komplikuojasi, bet vyksmas tampa panašus veikiau į muilo operą, o ne į filosofinį siužetą. Viskas būtų juokinga, jei autorius būtų nusiteikęs juokauti. Bet kai herojus nuolat skundžiasi bloga savijauta ir verkia, šypsotis skaitant romaną darosi nepatogu. Romaną skaityti iki pabaigos vis dėlto verta, nes čia laukia labiausiai „batajiška“ erotinė scena. G. Bataille’is erotines scenas paprastai tapo arba bažnyčioje, arba purve. „Akies istorijoje“ siautėjama ne tik bažnyčioje, bet ir kur nors kiaulių garde po kiaulių pilvais, o „Dangaus žydrynėje“ pasakotojo meilės istoriją su Dirte temdo tai, kad jis nesugeba jos pamylėti. Komunistei Lozorei jis netgi išsipažįsta savo negalią. Atrodo, kad komunistė Lozorė jam atstoja dvasininką ar psichoterapeutą. Jis pasakojasi esąs nekrofilas, nes masturbavęsis prie mirusios pagyvenusios moters kūno ir patyręs orgazmą. Šią temą G. Bataille’is buvo linkęs kartoti (romane „Mažylė“ („Le Petit“), pasirašytame Louiso Trente’o slapyvardžiu). Michelis Surya puikioje intelektinėje G. Bataille’io biografijoje nelabai kategoriškai bando šiuos romanų epizodus sieti su paties autoriaus gyvenimo paralelėmis, – jo elgesiu prie pašarvotos motinos (netgi nurodo, kad tuo metu gretimame kambaryje miegojusi jo nėščia žmona Sylvia). Kai kurie kritikai neapsikentę ėmė įrodinėti, kad šią istoriją jis literatūriškai sugalvojęs ir aprašęs dar pirmajame sunaikintame romane „W.-C.“, sukurtame iki jo motinos mirties. „Dangaus žydrynėje“ viskas baigiasi happy endu. Nekrofilija prislopsta. Meilės guoliui pasakotojui ir Dorotėjai pavyksta kristi į šalia kapinių išartą žemę. Pasikartoja erotikos ir purvo, erotikos ir mirties neatsiejamumo motyvas. Tačiau nuskamba ir gražiausias visame romane sakinys: jiems krentant, pasakotojui pasirodę, kad „krentame dangaus begalybėje“. Veiksmas vyko Tryre, Karlo Marxo gimtinėje, todėl, vos pasimylėjęs, herojus pirmiausia apie jį pagalvoja.­ Čia tikriausiai turėtų glūdėti stipriausias romano socialinis užtaisas. Jei taip būtų, jau turėtų būti juokinga. Galiausiai Dirtė, romano pabaigoje jau tapusi Dorotėja, išvyksta. Pasakojas vėl gali nepaliaujamai verkti („Perone likau vienas. Lauke pylė kaip iš kibiro. Nuėjau verkdamas.“ „Visą laiką verkiau.“). Kaip už šitų besiliejančių ašarų įžvelgti kiek gilesnę filosofinę prasmę?

Labai norint, būtų galima sakyti, kad herojus verkiąs dėl prarasto Dievo mirties ar kad, krisdamas į meilės guolį, krenta tarsi į absurdo bedugnę. Tokių interpretacijų pasitaiko. Pradėdamas knygą „Literatūra ir blogis“, G. Bataille’is sako, kad literatūra – tai aiškiai išreikšta blogio forma, blogio, kuris turi aukštesnę vertę. Tai nėra moralės nebuvimas, o tam tikros aukštesnės moralės atsiradimas. Ji suponuoja bendravimą, pagal kurio žaidimo taisykles moralė kylanti iš vieno žvilgsnio į pačią blogio sampratą, todėl literatūra turi prisipažinti esanti kalta iš prigimties. Literatūra –­ tai tarsi naujas grįžimas į prarastą vaikystę. Bet įsivaizduokime, kad vaikystė įgauna galią, provokuojamai sako G. Bataille’is. Todėl literatūra esanti kalta ir pati sau turinti skelbti nuosprendį. Atrodo, kad filosofija menkai gali jai padėti. Be to, juk G. Bataille’io teorinių tyrinėjimų tiks­las –­ kraštutinė patyrimo įmanomybės riba, vadinamasis mistinis patyrimas. Jame griūna viskas –­ teorijos ir samprotavimai. O kai viskas sugriūva (tout s’effondre), griūva pats proto pastatas, „per neįsivaizduojamos drąsos mirksnį išsisklaido visas jo didingumas“, nelieka minčių, nelieka ir formos. Filosofija atsitraukia. Lieka visai kiti dalykai, kuriuos J. Derrida pavadintų simuliakrais, neįtraukiamais į filosofinį diskursą. Kaip sako pats G. Bataille’is tekste „Vidinis patyrimas“: „juokas, ekstazė, virpantis mirties artėjimas, paklydimas, pykinimas, nepertraukiama galimumo ir neįmanomybės kaita, ir galiausiai gniuždanti, bet trokštama bausmės būsena, jos lėtas ir palaipsnis grimzdimas į neviltį.“ Tokie dalykai sunkiai apibendrinami, todėl G. Bataille’io fenomenui įvardyti neskelbsime galutinės išvados ar viską paaiškinančios skaidrios minties. Klausimas, ar G. Bataille’io fenomenas liudija perversiją ar maištą, taip ir liko neatsakytas. Galima pasiteisinti G. Bataille’io žodžiais skaitytojui iš knygos „Literatūra ir blogis“: dėl audringo gyvenimo sunkiai sekasi išreikšti savo mintis.