Balzamuotojas

„Ir nebandyk, likime, man ką nors sakyti!..

Aš su šikpuodžiu nesusišneku, kaip su tavimi susikalbėsiu“.

Šie žodžiai, nuskambantys vienoje Renatos Šerelytės knygos „Balzamuotojas“ novelėje, gana taikliai atspindi knygos nuotaiką. Su likimu nesusikalbėsi, juolab jo neperkalbėsi. Belieka atsakyti jam ironija, kurios novelėse apstu.

Kiekviename pasakojime randame moterį. Dažniausiai gyvenimo ir mylimų rankų neglostomą, asocialią. Ir seksualią. Novelių moterys trokšta meilės, ir kūniškos kur kas dažniau nei dvasinės. Antai Keršė kreipiasi į Dievo portretą, kabantį ant sienos virtuvėje, prašydama seksualiai pasitenkinti ne mažiau kaip triskart per dieną, o Uraniją geismas užplūsta net matant savo sugyventinį nakvynės namuose, lėtai keliantį užpakalį nuo baltos lovos. Ir nesvarbu, kad vyrams toli gražu iki idealo, kad Keršės santechnikas miega atsukęs nugarą sumurkšlintoje patalynėje, o Uranija turi už savąjį Alfonsą Viesulą nakvynės namuose mokėti dvidešimt aštuonis litus. Jos myli savo vyrus tokius, kokie jie yra. Ir ašaroja, kai kiti paniekina švenčiausius jausmus: „Jis yra mano gyvenimas, o ne sugyventinis“. Tos, kurios neturi sugyventinio ar gyvenimo pašonėje, ieško. Kad ir kriminaliniuose laikraščių puslapiuose: „...susijungsiu su Tavim švelniai šlamančiuose kriminalinių puslapių vainikuose, ir mūsų inicialai amžiams bus drauge“. Pirmosios meilės ieškoma ir tarp avarinio namo griuvėsių gimtajame miestelyje, kur Odetė, panaši į Audrey Hepburn, atvažiuoja režisieriui liepus pasisemti tragiškų įspūdžių. Tačiau pirmoji meilė Stasikas, kaip praneša iškišusi nosį iš tvarto jo sesuo, „nuėjęs blogais keliais ir dar negrįžęs“. Belieka tik pritūpus šalikelėje iš naujo pasidažyti akis ir kulniuoti atgal iki stotelės, palikus visus prisiminimus, tačiau neišsivadavus iš jų.

Gal kiek labiau pasiseka kitos novelės herojei Eglei – kaukšint biure raudonais aukštakulniais ir violetinėmis pėdkelnėmis, gimtojo kaimo ganykla su karvių uodegomis atrodo tik tolima metafora. Ne tik prisiminimų, bet ir meilės Eglei nelabai reikia. Nei dvasinės, nei kūniškos. Dangišką džiaugsmą jai žada visai žemiški dalykai, tarkim, plazminis televizorius ar sūkurinė vonia, kurioje patiriamas geismas ir pasitenkinimas tolygus seksualiniam. O tikrovėje užtenka atsiduoti į ruonį panašiam šefui, kuris už visa tai sumoka. Tokia vartotojų visuomenės tiesa.

Kai pasaulis nesuprantamas ir bauginantis, jaukumo ieškoti bėgama į parduotuvę, o tikrumo ir ramybės suteikia akiai įprasti prekės ženklai. Jie tarsi šalutiniai veikėjai, tarp jų ir su jais gyvena novelių žmonės, sapnuodami žuvis su Švyturio etiketėmis ant pilvų, liūdnai žvelgdami į Maxima automobilių aikštelės pusę, kur vaikšto žmonės su rakteliais ir piniginėmis – gražaus ir svetimo gyvenimo simboliais. Netgi galaktika panaši į ant pagaliuko besisukantį keliasluoksnį Chupa Chupsą. Jei nežinai, kur yra Paradise Plaza, vadinasi, tau negalima atverti širdies: „...žinoti juk svarbiau negu jausti. Jausmai neformuluoja aiškių ir tikslių įrodymų“. Labiausiai bijoma kuo nors tikėti be įrodymų, ir prekių ženklai, paprastai ir neskausmingai keičiantys nykstančias gyvūnų rūšis, tampa puikia priedanga. Pasakojimų veikėjai po jais slepia savo baimę, bėga nuo jos arba ginasi Stipriojo alaus pūslėmis, Starkos, Amaretto buteliais bei kitais tauriaisiais skysčiais, lygiai kaip knygos autorė ginasi humoru ir ironija. Alfonsas Viesulas, išgėręs buteliuką Boys de bulogne kvepalų, riaugėja pikantišku Paryžiaus kvapu, šikpuodis prabyla Maironio stiliaus eilėmis, o aludės šeimininkas, darvinistas iš prigimties ir ateistas pagal auklėjimą, keikia Viešpatį Dievą dėl užgriuvusių bėdų. Taip pridengiamas, bet ne visiškai paslepiamas novelių tragiškumas.

Aš – žmogus, kartoja dažna „Balzamuotojo“ novelių veikėja, tarsi norėdama tai priminti kitiems ir sau. Tik žmogus, būtų galima pridurti. Arba tik moteris, nes, kaip sako autorė vienos herojės lūpomis, „kiekvienas vyras – Pigmalionas, o moteris – tik medžiaga. Ir medžiaga tikrai nekalta, jeigu skulptoriui neišeina Galatėja“.

Juk vietoj skulptoriaus šalia dažnai tik balzamuotojas, tegalintis sulaikyti kūno, bet ne dvasios irimo procesą.