Balzamuotojas

Renatos Šerelytės novelių knyga „Balzamuotojas“ yra antroji iš trijų šios autorės knygų, išleistų per trumpesnį nei metų laikotarpį. Greta esė rinkinio „Laukiniai mėnesiai“ („Alma littera“, 2006) bei knygelės vaikams „Krakatukų pievelė“ („Alma litera“, 2007). Pavydėtinas produktyvumas, turint omeny, kad autorė yra išbandžiusi savo kūrybines galimybes beveik visuose žanruose (eilėraštis, novelė, pjesė, apysaka, romanas ir t.t., esė, recenzija, publicistiniai politikos komentarai ir t.t.). Taigi suaugusiems, mėgstantiems operuoti skaičiais (o, pasak de Saint-Exupéry, tai – išskirtinis suaugusių bruožas), reikėtų pasakyti, jog „Balzamuotojas“ yra dešimta R.Šerelytės knyga (iš vienuolikos publikuotų). Tai ketvirtasis novelių rinkinys. Tiek apie kiekybę.

Naujoji novelių knyga, kaip ir 2004-aisiais pasirodęs romanas „Vardas tamsoje“, iš esmės tęsia „Ledynmečio žvaigždžių“ periodą, kuriame archetipinis žvaigždės rašmuo, įgijęs šalčio, sąstingio, žvilgsnio iš abejingos distancijos semas, ėmė transformuotis į banaliausią nesenos epochos ženklą. Iš „Pionierės laiškų“: „Reikia galvą užverst, kad matytum žvaigždes ir nejustum tuštumos po kojomis, sandalai raudoni kaip tos žvaigždės, gal net penkiakampiai, pėdos juose kaip šalti begalybės ženklai, melsvo marmuro aštuoniukės“ (p. 114). „Balzamuotojuje“ ir toliau grotesko poetika plėtojamos sociopolitinės temos. Negana to – plėtojamos regresyvinės evoliucijos prielaidos. Pagal besitraukiančios visatos dėsnį „žvaigždės“ įgyja ne itin patrauklius antropomorfinius pavidalus ir „gyvena tarp mūsų“, pasotindamos siužetų išsiilgusias mūsų sielas politiniais, seksualiniais skandalais („raudonosios nykštukės“) arba įvykdytų žmogžudysčių skaičiais („supernovos“). Ketvirtajame viršelio puslapyje, pristatydama skaitytojui knygą, autorė dėvi vis labiau prie jos veido priglundančią ironikės kaukę (nors pro akių iškirptes vis tiek šviečia eschatologinis nerimas – „pasaulis taip baugina savo nuožmiu progresyvumu...“): „pažvelkite į žvaigždėtą dangų ir prisiminkite I.Kanto žodžius. Kas galėtų paneigti, kad didysis filosofas omeny turėjo ne ką kita, o televiziją ir viešuosius ryšius.“

Kai laikraščio skiltį, kurion rašai visuomenės gyvenimo komentarus, ir kaskart vaizduotę pranokstančius kriminalinius įvykius skiria vos keli plonyčiai puslapiai, nelieka iliuzijos, kas labiau atspindi Zeitgeist . Prieš penkerius metus R.Šerelytė dalijosi idėja, kurią pritaikė ir romanui „Vardas tamsoje“, rašytam su detektyvinės fabulos elementais: „Dažnai permetu akimis „Lietuvos ryto“ penktą puslapį ir pagalvoju: štai kiek daug siužetų novelėms. (...) bet labai keista, kad novelė visiškai nepasiduoda tai kriminalinei intrigai“ („Metai“, 2002, Nr.3). „Balzamuotojuje“, aplenkiant nusikaltimo sąvoką, mėginama pagauti mirties, kuri įprastinėse užuojautose lydima epiteto „tragiška“, grimasas. Bandoma tragediją sučiupti jos ožiško gemalo stadijose. Daugelyje novelių TAI, kas nutinka, – net ne tragiška, o tik fiziologiškai tikėtina. Čia pateikiama ne tiek nusikaltimo raida ar psichologija (nors kartais neatsisakyta psichoanalitinio žvilgsnio – „Jūrą sapnuoti geriau“), kiek nusikaltimo „kūnas“, žmogžudystę vaizduojant kaip nevalingą žagsulį ar niežtimos vietos pasikasymą sapno, girtumo metu. Savižudybę – kaip piruetą, kurį netyčia nubrėži ore, padauginęs, praradęs pusiausvyrą, susikivirčijęs su savimi, žvelgiančia iš vestuvinės nuotraukos (įdomus novelės „Švelni moteris“ finalas).

Rinkinys pradedamas novelių ciklu „Penktas puslapis“. Trumpų tekstukų vėrinys. Apie išžaginimą – su antrašte „Kūrimo aktas“. Apie kosminio teisingumo paragrafu užsiveriantį vandenį virš galvos – tái, kuri tokiu būdu gramzdindavo nebūtin savo pavainikius vaikus. Tái, kurios apdujusi sąmonė visada plūduriavo lyg skystoje substancijoje („Vandens, floros ir faunos vienybė“). Vegetuojanti gyvybė nepajėgi suvokti savo mirties, ribos, lūžio. Tiek pirmojo knygos teksto pavadinimu, tiek jo pabaiga („ir švelnūs žvėrelių snukučiai išnešiojo ją tarsi plevenantį dumblį“, p. 7) autorė įgyvendina rinkinio programą – jau minėtą regresyvinės evoliucijos idėją.

Palydėdama knygą į viešumą autorė teigia: „grožis yra skirtas infantilams, o gėris – fanatikams. Visos kitos definicijos – šlovė, pinigai, dorybės ir perversijos – atitenka visuomenės sluoksniams, kuriuos sudaro politikai, biznieriai, žvaigždės, autoritetai ir asocialai. Jie šiam laukiniam pasauliui neša kultūrą, civilizaciją ir polėkį“ (viršelio 4 p.). Grožis nebeišgelbės R.Šerelytės sukurtojo pasaulio (nors jos metaforų ažūras tikrai gražus – „Pūkuotos persikų puselės, filigraniškai išsiuvinėtos šerkšno“ (p. 67), – jis išreiškia fiktyvią prekybos centrų, autorės publicistikoje pakrikštytų nekropoliais, gerovę). Naivu R.Šerelytės prozos žmogui tikėtis, jog literatūra atliks išgelbėjimo misiją. Mat kultūra – pirmiausia „šaknys, siurbiančios šaltus mirusiųjų syvus“ (p. 110) Prigimties laukiniškumas yra vienas pagrindinių šios knygos apmąstymo leitmotyvų. Dangun įspaudžiamas baisus laukinis mėnuo, užantspauduojantis „akis aštuntuoju antspaudu“ moteriai, virš kurios kaip likimas (tiksliau – Neganda) darbuojasi prancūzišku odekolonu riaugėjantis gašlūnas („mano gyvenimas, o ne sugyventinis“, – novelė „Laukinio mėnulio fazė“, p. 47). „Moralinį imperatyvą manyje“ čia keičia vertikalės stygių suvokianti pasakotojos sąmonė. Bet ji graudžiai bejėgė, nes beveik sutampa su prievartaujamu kūnu. Akys, matančios daugiau nei tai, ką sodriai raportuoja visos kūno juslės – sielos rudimentas. Tiesa, graudumas gali pasidingoti tik pakrikusių skaitytojo nervų ekrane. Novelėse (išskyrus „Pabučiavimą“) jis cenzūruojamas žaismingais, sąmojingais palyginimais, atsainia intonacija.

Panašiai kaip ir knygoje „Laukiniai mėnesiai“: „Mūsų seneliai ir protėviai – girtuokliai ir pakaruokliai, jei tai nebūtų nuodėmė, galėtų vadintis tradicija. O jei kartųsi prieš tai nepadegę tvarto ir neprimušę vaikų, jau būtų panašu į kultūrą!.. (iš esė „Šiaurės Atėnuose“, p. 52). Tad „Balzamuotojuje“, lyg kokiuose posmoderniuose Dainavos šalies senų žmonių padavimuose, fragmentėlis po fragmentėlio ir rekonstruojamas tautos epas. Galima būtų sakyti, kad herojinis, jei herojaus sąvoką suprastume šiuolaikiškai – kaip veiksmo (dažniausiai smurtinio) žmogų, patraukusį žiniasklaidos dėmesį.

Rinkinio novelėse veikia intensyviai vartojančios ir vartojamos moterys, sueitis painiojančios su išeitimi iš egzistencinės tuštumos, iki debilumo atbukę jų poligamiški vyrai, įvairių fobijų persekiojami psichiniai ligoniai (pvz., mažasis kancleris), slaugos namų klipatos, tebegyvenantys savo negyvenimą nusižudėliai ir kiti (kai kurių iš jų monologai nepagrįstai rišlūs, su tarptautinių žodžių atsargomis, net intelektualūs, p. 11–12, 54, socialiai neįtikinami – nors čia ne socrealizmas). Infantilai priima šį pasaulį kaip kruopų davinį ir negali jo pakeisti (ką jau kalbėt, jei jie seniai nebesupaiso savo lytinės tapatybės, p. 42–43, ar dar daugiau – savęs nesuvokia kaip atskiro nuo visumos objekto, p. 155–156). Antrajai kategorijai – fanatiškiems pozityvistams – atstovauja į politines aukštumas iškopusi vakarykštė komunistė Matilda, fantominis Didysis kancleris, misionieriai, „Paradise Plazos“ kaimynyste besididžiuojanti prekių žinovė, dar neperpratusi ano pasaulio prekinės sistemos, todėl nepasiruošusi mirti; vakarykštė provincialė Eglė, mieste tapusi sūkurinės vonios karaliene, notaras, sunaikinęs žmoną kaip nuosavybės dokumentą. Laukinę civilizacijos tvarką budriai saugo raudonas tarsi Nemateko dešra tulpinis, kitokie skustagalviai ir kingkongai. Pastarųjų pasaulis – kaip niekad neišauštantis rytojus. Visa jo raiška – fiziologinio tuštinimosi sukelti garsai ir mintys. Sąlyginis daugelio novelių vyksmo metas – epocha, kai šikpuodis, užsimanęs tapti šviestuvu, pakeičia dangaus šviesulius („Nelaimingas puodas“). Tai SanTechniko budėjimas (lytinės energijos sublimacija į darbą) prie vartojimo perteklių atrajojančio miesto žarnyno („Žirnių lauko pasija“). Sąlyginė vieta – požeminę šventyklą atstojanti irštva, kurioje net mirties situacija negalėtų sukelti pagarbos. Kai nelieka asmens sąvokos, santykį keičia santykiavimas. Šiuolaikinis „balzamuotojas“ pajėgia susirasti tik vieną moters kūno angą, nesusijusią nei su klausa, nei su uosle, nei su kalba: užuot pripylęs į burną kvapnaus kūną konservuojančio eukaliptų skysčio (miruolė pageidautų vyno, gal bent kiek panašaus į „Giesmių giesmės“), jis įšvirkščia į stingstančias įsčias savo sėklą. Užuot sakraliniais žodžiais palydėjęs anapus, išplūsta matu. Taupia, įtaigia šios novelės kalba rašytoja demonstruoja didelį meistriškumą: „Daška pagaliau liks viena ir galės klausytis, kaip aidžius smegenų narvelius be jokio šnaresio ir šnypštimo pamažu užlieja skystas baltas vaškas ir paskutinės bitės išskrenda pro atvertą burną. Ieškodamos naujo būsto, jos lekia tiesiai į šiltą pavasario saulę, ten, kur juodais dūzgiančiais debesimis formuojasi nauji spiečiai“ (p. 71). Garsų keliami vaizdiniai tikslūs, taupūs. „Meilės“ ir mirties artumas traktuojamas šiurpiai tiesmukai. Remiantis šios novelės logika, ritualas – tai dažniausiai gyvenime kartotų veiksmų seka, kuri yra pomirtinio būvio vainikas. Todėl Daška iš anapusybės keliasi susiūti perplėštų Šaro kelnių, nuo kurių galbūt pereis prie burnos ir akių (jų atvirumas nefunkcionalus, tad reikia pridaigstyti kaip atspurusį audinį). Svarbi knygos pradžioje nubrėžta mąstymo perspektyva: „Jeigu žmogaus gyvenimas yra nesibaigianti tiesė, koks skirtumas, kurioje vietoje tašku pažymėta mirtis“ (p. 10).

„Balzamuotojo“ pasaulis, kuriame sąmoningai užbraukta nusikaltimo-kaltės-Atpirkėjo perspektyva, yra chtoniškas. Jau ne tik mitine ar agrarine prasme (nors čia veikia visokie velnių, šėtonų persikūnijimai ar jų grėsmė, – „Injekcija“, „Misionierių ligoninė“, „Laukinio mėnulio fazė“). Postmoderniąja. Kreipinys „Viešpatie Dieve“ tepakyla iki pono chirurgo hierarchinio laiptelio, o atsakymas geriausiu atveju sugrįžta iš poligrafinės skiautės su saldžiu, belyčiu Išganytojo atvaizdu, klausiančiu: „Ko gi tu nori, moteriške! (...) Būti ragana ar seksualiai pasitenkinti?..“ (p. 56). Viešpats Dievas uždaromas debilaus personažų mąstymo rezervate.

Novelių poetika plataus diapazono: nuo psichologinio lyrinio apsakymo, tęsiančio A.Vaičiulaičio tradiciją („Pabučiavimas“), iki M.Ivaškevičiui būdingos mitopoetikos, sapniško absurdo („Nelaimingas puodas“), grotesko („Musės sparnelis“, „Misionierių ligoninė“, „Jūrą sapnuoti geriau“ ir kt.), magiškojo realizmo („Senė dideliausioje vėtroje“) elementų. Magiškasis realizmas pasitelkiamas labai tikslingai – vaizduojant totaliai agrarinės, konservatyvios pasaulėžiūros personažės, panašios į augalą (Barboros – rabarbaro), mirtį. „Nelaimingo puodo“ (naktipuodžio atliekamos „choro“ partijos – nelyginant graikų tragedijos parodija) poetika ir net pavadinimo paantraštė labai primena L.S.Černiauskaitės „Pjesę trims moterims ir Liudviko lavonui“. Kilo mintis, ar tik šis tekstas nėra į novelės rėmus pamėginta grąžinti R.Šerelytės pjesė „Šikpuodis“? Pjesę primenantis kūrinys talentingai sunarstytas, dialogo forma rašomi buvusio gyvenimo pokalbiai plastiškai perminkomi, permodeliuojami vis į kitas situacijas. Visi laikai čia susimaišę į viena. Bobutė cituoja Puškiną, sako skaičiusi ir Freudą, ir Jungą, bet labiausiai pasitikinti plaktuku. Intertekstas transformuojamas tragikomiškai: E.Poe Anabel Li čia tėra King Kongo išprievartauta nuo tilto nušokusi senelės anūkė. Tekstu sukuriamas niekad nesibaigiančio absurdiško gyvenimo, amžinybėje užstrigusios smurtinės situacijos kartojimasis.

Žanro grynumo kriterijų nevertėtų taikyti atskirai kiekvienam tekstui. Kai kurios novelės primena G.Radvilavičiūtės įtvirtintą fikcinę esė („Luotelis iš laikraščio“). „Nelaimingas puodas“, parašytas draminiu dialogo principu, galėtų būti laikomas novatoriškos formos novele, tuo tarpu kitas ilgas tekstas – „Raudono šilko kilpa“ – vargu ar yra novelė, nepaisant išties gražaus įrėminimo (pradžioje ir pabaigoje): iki pensiono kambario susitraukusi visata ir kažkas po langu kalantis lotyniškus kaulų pavadinimus, vis šmėkščiojantis galbūt elektriku pasivertęs angelas (ko kito gali tikėtis pažangos visuomenėje?). Tekstas labai nevienalytis su politinės satyros ir televizinio rusų humoro, virstančio netgi sarkazmu, protrūkiais (p. 88). „Raudono šilko kilpos“ siužetui apie anksti pradėtą politinį (=lytinį) gyvenimą ir kuriamiems charakteriams trūksta logikos (pvz., savo protezų ieškanti trisdešimt šešerių metų pensiono pacientė). Beveik nujaučiu neįtikinamumo priežastį – autorė rašo apie kiek ankstėlesnį laiką, kurio pati neišgyveno. Aptikau ir daugiau panašių perlenkimų: visai greta gogoliško juoko (pvz., apie šv.Lauryną, p. 60) – dukart pasikartojanti klaida Presley’o dainos nuotrupoje „Love my (turi būti me) [i]tender[/ir“ (p. 35, 128).

Ankstyvojoje R.Šerelytės novelistikoje, rašytoje prieš dešimt – dvylika metų, ironija buvo priemonė, kuria mėginta atsiplėšti nuo savo gluminančios patirties ir pakeisti ją nesentimentalia kūrinio personažės kalba. Auditorijos dėmesį pelniusios rašytojos (toks socialinis vaidmuo) ironija yra būdas pasisakyti kritiškai apie ydingas visuomenės tendencijas.

Šioje novelių knygoje yra ir tai, ką galėtume vadinti R.Šerelytės kūrybos konstantomis. Kaip branduolys atsinešta vaikystės, paauglystės patirtis, labai autentiškai išgyventos našlaitystės, vienišumo, nesaugumo būsenos („Pabučiavimas“). Perteikiant iš vaikystės tebejaučiamą baugų netikrumą („Gūžies tamsioj priemenėj už miltų skrynios...“, p. 114), bravūriškoje pasakotojos kalboje suvibruoja iš pirmųjų rinkinių pažįstamas egzistencinis drebulys. Geriančių, prigirdytų, žuvų pavidalus įgijusių ir vėl norinčių atvirst personažų vaizdavimas kupinas empatijos („Raudės atgaila“). Nes „žuvies darinėjimu“, ko gero, įvardijamos skausmingos patirtys, atveriami viduriai sociumo, iš kurio išaugta, bet kuris tebeegzistuoja. Gamtos dosnumą reprezentuojantis kūnas pažeidžiamas, sugniuždomas – kad išgirstume plonytį sielos, nelyginant nepageidaujamo įnamio, svirpimą. Žmogaus paradokso dydis čia gal ir ne dostojevskiškas, bet įspūdingas. Jis puikiai matomas, stebint fobijų užspeistą palovin, mėšlinos karvės grandinės nuo vaikystės nepaleidžiantį mažąjį kanclerį, kuriam žvilgsnis į pasaulį pro musės sparnelį grąžina Didžiojo Kanclerio vaidmens iliuziją („Musės sparnelis“).

„Balzamuotojo“ viršelyje – V.Braziūno fotografijos (autorės portretas – taip pat), taikomosios dailės teisėmis įrodančios, koks vaisingas gali būti menininkų bendradarbiavimas. Klasikinis leidybinis viršelio apipavidalinimas – D. Čiuplio.