Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Balzamuotojas

Balzamuotojas Šių dienų pasaulio daiktiškumo, deja, nepaneigsi. Regimoji aplinka, persotinta materialių objektų, ne tik pagauna, bet ir valdo žvilgsnį, o vėliau dar ir nukreipia minties liniją netikėta vaga. Ir ne taip svarbu, koks daiktas atlieka šią funkciją. Naujame Renatos Šerelytės novelių rinkinyje „Balzamuotojas“ (2006 m.) tuo daiktu gali tapti kad ir tinkliniai marškinėliai, „pro kuriuos begėdiškai ir gašliai lenda krūtinės gaurai“ (p. 46). Kad išgyventum, rodos, visai nereikia pastangų; tik stebėti ir ... toliau gyventi.

Rinkinyje dominuoja refleksyvi nuotaika. Praeitis – atspirties taškas ir kartu pagrindas būčiai projektuoti esamajame laike – buitiškai net labai (pa)prastoje aplinkoje. Kasdienės nuobodaus gyvenimo pastangos pamatyti grožį negatyvioje aplinkoje ir kartais už esamą realybę aktualesni prisiminimai, kuriuose bando susigaudyti novelių veikėjai. Šie, atstovaujantys įvairiausiems sluoksniams, savo iš vidaus spinduliuojančiu kuklumu ir sąmoju greitai pelno skaitytojo nuolankumą. Įprasta autorės novelėse tokia reprezentacinė figūra – moteris. Ji mėgsta tylėti, nieko nereikalauja, nekelia scenų ir per daug neapgailestauja net dėl jai nesuteikto padoraus, ausiai įprasto vardo. Kartais ji neapsikentus sviedžia susikaupusių klausimų tiradą ir staiga sutrinka, kai Viešpačiui – „žmogui ant sienos“ – reikia atsakyti, ko gi pagaliau ji norinti: „Spirito?.. Ar stebuklo?..“ (p. 55).

Tuo ji ir žavinga, – nors ir būdama socialiai negatyvioje aplinkoje, ne tik sugeba filosofiškai traktuoti buitį, bet ir neretai pasisaldina ją švelnia ironija. Nors ir su savo gyvenimo Cezariu kliunkina iš to paties odekolono buteliuko, bet visuomet sugeba išlikti ori ir stovėti vienu laipteliu aukščiau jo. Ji – optimistė iš prigimties; novelėje „Laukinio mėnulio fazė“ (p. 50) „numesto diržo sagties caktelėjimą, gūdų nusitraukiamų kelnių šlamesį“ laiko audra, o „pusbalsiu burbamus keiksmus“ – volungės balsu. Nors ir jaučiama nežymi pastanga „pakilti“, ji yra tokia nežymi, kad subjekto aplinkos negatyvumas persiverčia ir įgauna priešingą, kone pozityvų atspalvį. Ypač kai viskas vertinama pasitelkiant ironiškus sąmojus. Žvelgiant psichologiškai, labai natūrali reakcija – neanalizuoti to, ko pakeisti neįmanoma. Tad lieka pasijuokti.

Palyginimas išlieka neatsiejama novelių konstrukcijos dalis: „Chrizantemos baltos kaip sniegas, nuodingos, niekas neišgyventų, pervertas aštrios jų strėlės“ (p. 67). Kartais jis toks dažnas, jog neaišku, kas tampa svarbesnis – palyginamas objektas ar asociacija, abu yra vienodai reikšmingi. Žvilgsnis niekada tiesiogiai nefiksuoja aplinkos, – skaitytojui nuolat pateikiami išdailinti daiktų ir jų keliamų asociacijų deriniai: „Balandis, šiugždėdamas kaip šaltas nailonas, ima semti mano kūną“ (p. 106). Besiremiantis daiktine aplinka, veikėjas savo lakios vaizduotės pastangomis netiesiogiai sukelia įspūdį, kad tam tikri esminiai dalykai tiesiog privalo sąmonėje turėti savo „atspindžius“. Aplinkos tarsi neįmanoma reflektuoti be stebuklingo žodžio kaip. Sodraus žodyno prisotintas tekstas kartkartėmis nukreipia smalsų žvilgsnį nuo norimos konstatuoti minties ar idėjos prie formos ir paklaidina regimajame lauke.

Trečiosios, šiukšlyne gimusios, sesers tematika išlieka; tik šioji čia palyginti daug drąsesnė savo iškalba. Ji teigia, kad „šikinykui labiausiai tinka laikraštis“ (p. 89), kad „džekai skerdikai gyvena kaime, jie pjauna kiaules“ (p. 115). Savotiško spalvingumo teikia stilistinės figūros, regimos ne aklo aplinkos fiksuotojo, o labiau ironiškos vulgarokos estetikos mėgėjo, tiksliau – mėgėjos. Kartkartėmis atliepdamos viena kitą, šios frazės bei posakiai paveikia skaitytoją, todėl jų nefiksuoti ir necituoti neįmanoma: „Ji atsistojo prieš veidrodį, apžiūrėjo save – ožka, ir tiek. Palša, kūda, nukarusiais speniais, su šlapiu cyzu, prilipusiu prie kušplaukio“ (p. 53). Renatos Šerelytės novelių subjektai pasijaučia tarytum vėl atgavę kalbos dovaną ir ryžtasi prabilti tikrąja savo tarme – įvairių sluoksnių dialektu.

Rinkinyje atviriau ir tiesmukiau pateikiamas erotiškumas labai natūraliai su visais vulgarokais prieskoniais, t.y. žodynu, įsilieja į „atsikelti – išgerti – pasidauginti – gerai, dar nueiti į darbą“ ciklą. Tokia tad novelių atmosfera, kur iki neapykantos – vienas žingsnis, kur „pionieriai su kastuvėliais rankose ima šaukti nesavais balsais“ (p. 88) ir, matyt, taip sufleruodami kuria kelio atšaką aklam padarui keliauti. Kaip bebūtų, „riebesnės“ ekspresijos ar originalia forma pateiktos šnekamosios kalbos nuotrupos nepanaikina novelių išskirtinio bruožo – subtilumo. Pusiausvyra išlieka it būtinas šydas, dengiantis egzistencinę vienodybę. Vienodybę, kuri savaime susiformuoja privačiose erdvėse, apstatytose tokiais baldais kaip „Starka“, „Kastytis“, „Tiret“, „Grant’s“, „Chewits“, „Švyturys“ ir kiti. Erdvėse, kur karaliauja filosofai, savo gyvenimą pasišviečiantys baltos, „kaip unitazas“ spalvos dantimis.

Šių novelių subjektas sugeba kardinaliai pakeisti minties pobūdį, – nuo šikpuodžio mintis staiga pakyla į metafizinį ar kosminį lygmenį: „Šitas kambarys – mano visata. Elektros lemputė virš galvos – žvaigždė nykštukė, kilimėlis su raštais, panašiais į vištos kojos įspaudus, – Paukščių Takas, o tuščia lova priešais – planeta, kurią ką tik ištiko katastrofa“ („Raudono šilko kilpa“, p. 83). Apmąstymai lieka apmąstymais, būtis būtimi, o kalbant apie kalbos lygmens ypatumus, kadaise sužibėję „išgryninimai“ visai netikėtai ir be jokių papildomų konotacijų žanro atžvilgiu priartėja kone prie grynosios poetikos, kur ironijos nė su žiburiu nerasi. Štai ir citata: „Šaknys skelia požeminį kaukolės skliaustą ir atsimerkia žiedais – apsiašarojusiomis akimis“ (p. 113).

Novelių atmosfera formuojama, pasitelkiant ir daugiau kalbos priemonių. Pasitaiko ir kitų žanrų motyvų, kad ir asociacijų su folkloru: „Senele, senele su kaulų ryšeliu, – tu nenumirei ar prisikėlei?.. Jeigu prabilsi – gyva, jeigu tylėsi – mirusi?..“ (p. 142); aiški aliuzija į pasaką ar net šiurpę: „Mergaite, kelkis, lūgnių kvapas nuodingas, tau prisisapnuos košmaras“ (p. 107). Aptinkame taip pat kūrinį smuikui ir orkestrui su nedidele užuomina į dramą („Nelaimingas puodas“, p. 118) ir dienoraštines refleksijas primenančius „Pionierės laiškus“ (p. 114). Taigi ganėtinai platus laukas saviraiškai.

Kad ir į kokius rėmus būtų stengiamasi įsprausti kasdienybę, jos perprasti nebandoma; nors tam tikros pastangos tiesiogiai suformuluoti esmines idėjas jaučiamos. Regis, svarbiau yra parodyti neįpareigojantį mėgavimąsi procesu, kai konkretumas yra visai nebūtinas. Mąstyti apibendrinimais ar suformuluoti atsakymus galbūt ir nebūtina. Tik konstatuoti. Taip ir baigiama retoriniu klausimu, kaip antai novelėje „Balzamuotojas“ (p. 70): „daš ili ne daš“. Išties... santechniko ar balzamuotojo rankos – nesvarbu, kurio, – tebesivaidena.
Irena Šerytė
2007-06-01
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 157
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą