Atskalūno laiškai

Nuostabiai atviras pasakojimas apie bręstančio berniuko išgyvenimus. Turiu prisipažinti, kad šią knygą pradėjau skaityti su gana skeptišku nusistatymu – „aš tokioms knygoms per sena”. Bet netrukus mano nuomonė pasikeitė.

Nepulsiu čia pasakot, su kokiomis problemomis susiduria vaikinas. Jos yra būdingos tam tikro amžiaus žmonėms. Narkotikai, alkoholis, merginos, mokslai, tėvai — proporcijos visada yra daugiau ar mažiau individualios. Bet žavi pats šio berniuko mąstymas. Jo niekaip nepavadinsi tipiniu. Arba aš nieko nebesuprantu apie „tą šiuolaikinį jaunimą”. Ir jei šiame pasaulyje dar liko tokių Charlie‘ių, juos reikėtų suskaičiuot ir įtraukt į raudonają knygą.

Įdomi, ir ne tokia nuvalkiota, kaip dienoraštis, yra šio romano forma. Tai laiškai, laiškai be atsakymų, nes siuntėjas ir adresatas nepažįsta viens kito.

Abejoju, ar ši knyga turi šansų tapti „generacijos X Biblija”. Kitaip tariant, nemanau, ar su jos pagrindiniu herojumi bus tapatinamąsi. Jis — atskalūnas, balta varna, o mes gyvenam supermenų amžiuje. Jis vertina draugystę, o ne lipimą per galvas. Tačiau, knygą perskaityti tikrai verta labiau negu išliaupsintą „Heroiną”. Yra joje kažkas graudžiai tikro. Arba kažkas tokio, ką norėtųsi paverst tikrove.