Atskalūno laiškai

Kaip sunku išsipasakoti, kai manai, jog aplinkiniai yra dirbtini. Jų šypsenos, negandos, nuoširdūs žodžiai...Tu tampi jų dalimi ir negali išsikapstyti. O kaip vėliau pasidaro lengva, kai pradedi suvokti, jog tu išties GYVENI. Kai gali tvirtai sakyti, jog esi SAVO vietoje, kai nesi varžomas kitų, o galiausiai savęs.

Knyga - jauno vaikinuko, kuriam tereikia žinoti, kad yra žmogus, kuris išklauso ir supranta, slaptai siunčiami laiškai jam nepažįstamam žmogui. Jis pasakoja kiekvieną dienos įvykį, atskleidžia savo paslaptis, tačiau neišduoda savo tapatybės ir toliau siunčia laiškus neprisistatęs, o aplinkui supančius žmones įvardina išsigalvotais vardais.

„Sem tapšnojo delnu vairą. Patrikas, iškišęs ranką pro langą, makalavo ore. O aš sėdėjau tarp jų. Pasibaigus dainai pasakiau:
- Aš jaučiuosi nemirtingas.
Sem ir Patrikas pažiūrėjo į mane, lyg būčiau pasakęs nuostabiausią dalyką. Daina buvo tokia nuostabi ir mes jos taip klausėmės. Penkios gyvenimo minutės praėjo puikiai, ir taip buvo gera jaustis jauniems“.

Štai taip vaikinas aprašo įvykį, kuris sujungė jo ir jo draugų širdis. Nuo tada jos ėmė plakti vienu ritmu. Tačiau buvo akimirkų, kai jis jausdavosi pažeidžiamas ir jautrus:

„Bobas linktelėjo. Tada Patrikas pasakė žodžius, kurių niekada nepamiršiu:
- Jis - atskalūnas.
Ir ką tu manai? Bobas linktelėjo .Ir visi kiti kambaryje sulinksėjo. Ir aš pradėjau nervintis panašiai kaip Bobas, bet Patrikas nedavė per daug susinervinti. Jis priėjo šalia manęs.
- Tu viską matai. Ir tyli. Ir supranti.
Aš nežinojau, kad kiti svečiai galvoja apie mane. Nežinojau, kad į mane žiūri. Sėdėjau ant grindų pusrūsyje. Ir aš apsiverkiau. Niekas kambaryje dėl  to nepalaikė manęs keistuoliu. Tada visai apsižliumbiau”.