Na, nevisai sutikčiau su teiginiu, kad Čarlis "rašo savo vaizduotės vaisiui" - jei gerai pamenu, jis tuos laiškus išsiųsdavo. Kad adresatas - realus asmuo, rodo dar ir tai, kad Čarlis nenori nurodyti savo pavardės.
"laiškų stiliumi" - sakyčiau, keistoka formuluotė. Taip, tai laiškų romanas, bet patys laiškai gali būti įvairaus stiliaus - tai jau priklauso nuo rašančiojo.
"vidurinės mokyklos pirmakursio" - na, mokyklose kursų nebūna. Klasės dažniausiai. Nors čia turbūt tiktų žodis "pirmamečio".
"Čarlis dėsto įdomias mintis apie gyvenimą, kurios privers susimąstyti ir knygos skaitytojus" - o tai ką dar? knygos leidėjus? autorių? tuos, kurie tik pažiūri į knygos viršelį?
"Knygos esmė - pagrindinio veikėjo gyvenimas" - na retai kada būna kaip nors kitaip.
"ir kodėl jis kaltina dėl visų blogų dalykų, atsitikusių jo gyvenime" - ką kaltina? save? likimą? dievą?
"Savo anglų mokytojo Bilo dėka" - na, knygoje nepaminėta, kad Čarlis turėtų kokių nors anglų (jei išvis įmanoma turėti žmones), kuriuos dar reikėtų ir mokyti. Čia, be abejo praleistas žodis "kalbos".
"turi pirmuosius savo santykius" - labai neleituviška konstrukcija. "Patiria" labiau tinkamas žodis.
"Per ryšius, kuriuos užmezga, skaitytojas pastebi koks genialus ir nesavanaudis Čarlis yra." - sakinio konstrukcija tokia, kad nebeaišku, kas tuos ryšius užmezga - Čarlis ar skaitytojas.
"Didžiausia knygos dalis ir yra apie brendimą, santykius su savimi, savęs paieškas." - iš šio sakinio atrodo, kad knyga suskirstyta į didelius skyrius (dalis) - vienoje jų kalbama apie brendimą, etc., kitoje/ kitose - daug mažesnėje/ mažesnėse - apie ką nors kitką (draugus, narkotikus, muziką, mokyklą ar pan.). Betgi yra ne taip.
"Stefano Chboskio (Stephen Chbosky) parašyti “Atskalūno laiškai” yra nepaprastai gražiai parašyta[b] knyga" - ar ne sviestas sviestuotas? Na ir formuluotė "parašyta knyga"... O kokia gi dar gali būti?
"atsidūrę tokioje pat padėtyje kaip ir Čarlis" - na vargu ar yra labai daug žmonių atsidūrusių [b]tokioje pat (t.y. - identiškoje) padėtyje kaip Čarlis.
"pergyvenę" - šiuo atveju netinka net kabutėse. "išgyvenę" - va kaip turėtų būti.
"užuot panardinus galvą į smėlį, kaip tas strutis" - "tas" - koks "tas"? Kalbate apie kokį nors konkretų strutį, kad vartojate įvardį "tas"?
"Rekomenduoju šią knygą visiems, nes ji pasiliks jūsų mintyse ir širdyse amžiams." - na, čia per daug kategoriškai. Tokios formuluotės yra blogos tuo, kad užtenka rasti vieną vienintelį jai prieštaraujantį atvejį, ir visas teiginys tampa niekiniu. Taigi - jūs negalite garantuoti, kad kūrinys "pasiliks jūsų galvose ir mintyse". Tuo labiau "amžiams".
"Apsigyventi Čarlio galvoje yra nepamirštamas ir vienkartinis potyris." - vėlgi per drąsus ir neapgalvotas teiginys. Nepagalvojote apie Alzheimerio sindromą? Atminties praradimus? Trumpalaikę atmintį? Dėl vienkartinio potyrio irgi galima drąsiai ginčytis - o kas draudžia šitą knygą skaityti dar kartą? dar 5 ar 20? Tai kaip tada su tuo vienkartinumu?
Iš recenzijos susidaro įspūdis, kad knyga recenzentei labai patiko, bet kartais, kaip kad sakoma "iš didelio rašto išeinama iš krašto". Per daug netikslios, per daug skubotos formuluotės - gal nesutapimų su knygos turiniu ir nėra daug, bet "recenzijos stilių" dar reikėtų tobulinti.