Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Atskalūno laiškai

Atskalūno laiškai Kūrinyje “Atskalūno laiškai”, parašytame laiškų stiliumi (ne elektroninių, o pašto!), pasakojama apie sunkų vidurinės mokyklos pirmakursio Čarlio gyvenimą. Po mylimos tetos Helenos mirties bei geriausio draugo Maiklo savižudybės, Čarlis ima skęsti savo mintyse ir nutolsta nuo realaus pasaulio. Būdamas nepaprastai protingas ir intelektualus, Čarlis dėsto įdomias mintis apie gyvenimą, kurios privers susimąstyti ir knygos skaitytojus. Knygos esmė - pagrindinio veikėjo gyvenimas - pradedant pažintimis su naujais draugais ir vakarėliais, baigiant eksperimentais su narkotikais.

Knyga prasideda pirmuoju Čarlio laišku nežinomam skaitytojui. Vieną dieną jis atsitiktinai išgirdo istoriją apie žmogų, kuris būdamas vakarėlyje galėjo permiegoti su gražia mergina, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Tai Čarliui padaro didelį įspūdį ir jis supranta, kad yra žmonių norinčių būti geriausiais, kokiais tik gali būti. Čarlis tiki, jog tie žmonės ir yra jo laiškų skaitytojai - jis nori tiesiog su kuo nors pasišnekėti, kad kas nors jį išgirstų. Taigi, Čarlis ima rašyti savo vaizduotės vaisiui.

Pirmasis Čarlio laiškas yra nedidelis jo gyvenimo aprašymas. Jis kalba apie tai, kaip praeitą pavasarį nusižudė jo geriausias draugas Maiklas ir kas įvyko gero bei blogo per paskutinias kelias savaites ir mėnesius. Jis taip pat kalba apie savo šeimą, savo mylimiausią tetą Heleną, kuri mirė po automobilių avarijos. Čarlis kaltina save dėl tetos mirties, kas stipriai pakeičia jo gyvenimą. Po mirties jis atsiskyrė nuo išorinio pasaulio ir užsidarė savo kiaute.

Vis dėlto, pagrindinis veikėjas yra neįprasto mąstymo personažas, kas atsispindi visame kūrinyje. Skaitytojai ima suvokti, kaip keičiasi Čarlio mąstymas ir kodėl jis kaltina dėl visų blogų dalykų, atsitikusių jo gyvenime. Nors Čarlis ir protingas bei patrauklus personažas, jis atsiskiria nuo socialinio gyvenimo. Savo anglų mokytojo Bilo dėka, Čarlis sugeba ištrūkti iš savo pasaulėlio ir ima bendrauti su kitais žmonėmis. Jis užmezga draugystes, išeina su draugais pasižmonėti, kalbasi apie gyvenimą ir netgi turi pirmuosius savo santykius su mergina. Per ryšius, kuriuos užmezga, skaitytojas pastebi koks genialus ir nesavanaudis Čarlis yra. Kiekvienoje situacijoje jis rodo nepaprastą nuolankumą ir džiugiai pastato save į nepatogesnę padėtį, kad tik būtų geriau kitiems žmonėms. Didžiausia knygos dalis ir yra apie brendimą, santykius su savimi, savęs paieškas.

Stefano Chboskio (Stephen Chbosky) parašyti “Atskalūno laiškai” yra nepaprastai gražiai parašyta knyga, labiausiai tinkanti paaugliui ar truputį vyresniam žmogui. Skaitytojai, atsidūrę tokioje pat padėtyje kaip ir Čarlis gali pasimokyti kaip elgtis situacijose, kai pasaulis atsuka tau nugarą. Iš kitos pusės, skaitytojai “pergyvenę” Čarlio patirtį, gali dar kartą sugrįžti į praeitį ir permąstyti tam tikrus dalykus, padariusius nemažą įtaką jų asmenybei.

Knyga gali nemažai papasakoti apie tave. Ji verčia skaitytojus imti matyti dalykus tokius, kokie jie yra užuot panardinus galvą į smėlį, kaip tas strutis. Kūrinys įkvepia. Rekomenduoju šią knygą visiems, nes ji pasiliks jūsų mintyse ir širdyse amžiams. Apsigyventi Čarlio galvoje yra nepamirštamas ir vienkartinis potyris.
Inesa Banionytė
2010-09-28
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
The perks of being a wallflower
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 208
Kodas: ISBN 978-9955-38-397-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 00:33
Arvena
Na, nevisai sutikčiau su teiginiu, kad Čarlis "rašo savo vaizduotės vaisiui" - jei gerai pamenu, jis tuos laiškus išsiųsdavo. Kad adresatas - realus asmuo, rodo dar ir tai, kad Čarlis nenori nurodyti savo pavardės.
"laiškų stiliumi" - sakyčiau, keistoka formuluotė. Taip, tai laiškų romanas, bet patys laiškai gali būti įvairaus stiliaus - tai jau priklauso nuo rašančiojo.
"vidurinės mokyklos pirmakursio" - na, mokyklose kursų nebūna. Klasės dažniausiai. Nors čia turbūt tiktų žodis "pirmamečio".
"Čarlis dėsto įdomias mintis apie gyvenimą, kurios privers susimąstyti ir knygos skaitytojus" - o tai ką dar? knygos leidėjus? autorių? tuos, kurie tik pažiūri į knygos viršelį?
"Knygos esmė - pagrindinio veikėjo gyvenimas" - na retai kada būna kaip nors kitaip.
"ir kodėl jis kaltina dėl visų blogų dalykų, atsitikusių jo gyvenime" - ką kaltina? save? likimą? dievą?
"Savo anglų mokytojo Bilo dėka" - na, knygoje nepaminėta, kad Čarlis turėtų kokių nors anglų (jei išvis įmanoma turėti žmones), kuriuos dar reikėtų ir mokyti. Čia, be abejo praleistas žodis "kalbos".
"turi pirmuosius savo santykius" - labai neleituviška konstrukcija. "Patiria" labiau tinkamas žodis.
"Per ryšius, kuriuos užmezga, skaitytojas pastebi koks genialus ir nesavanaudis Čarlis yra." - sakinio konstrukcija tokia, kad nebeaišku, kas tuos ryšius užmezga - Čarlis ar skaitytojas.
"Didžiausia knygos dalis ir yra apie brendimą, santykius su savimi, savęs paieškas." - iš šio sakinio atrodo, kad knyga suskirstyta į didelius skyrius (dalis) - vienoje jų kalbama apie brendimą, etc., kitoje/ kitose - daug mažesnėje/ mažesnėse - apie ką nors kitką (draugus, narkotikus, muziką, mokyklą ar pan.). Betgi yra ne taip.
"Stefano Chboskio (Stephen Chbosky) parašyti “Atskalūno laiškai” yra nepaprastai gražiai parašyta[b] knyga" - ar ne sviestas sviestuotas? Na ir formuluotė "parašyta knyga"... O kokia gi dar gali būti?
"atsidūrę tokioje pat padėtyje kaip ir Čarlis" - na vargu ar yra labai daug žmonių atsidūrusių [b]tokioje pat
(t.y. - identiškoje) padėtyje kaip Čarlis.
"pergyvenę" - šiuo atveju netinka net kabutėse. "išgyvenę" - va kaip turėtų būti.
"užuot panardinus galvą į smėlį, kaip tas strutis" - "tas" - koks "tas"? Kalbate apie kokį nors konkretų strutį, kad vartojate įvardį "tas"?
"Rekomenduoju šią knygą visiems, nes ji pasiliks jūsų mintyse ir širdyse amžiams." - na, čia per daug kategoriškai. Tokios formuluotės yra blogos tuo, kad užtenka rasti vieną vienintelį jai prieštaraujantį atvejį, ir visas teiginys tampa niekiniu. Taigi - jūs negalite garantuoti, kad kūrinys "pasiliks jūsų galvose ir mintyse". Tuo labiau "amžiams".
"Apsigyventi Čarlio galvoje yra nepamirštamas ir vienkartinis potyris." - vėlgi per drąsus ir neapgalvotas teiginys. Nepagalvojote apie Alzheimerio sindromą? Atminties praradimus? Trumpalaikę atmintį? Dėl vienkartinio potyrio irgi galima drąsiai ginčytis - o kas draudžia šitą knygą skaityti dar kartą? dar 5 ar 20? Tai kaip tada su tuo vienkartinumu?
Iš recenzijos susidaro įspūdis, kad knyga recenzentei labai patiko, bet kartais, kaip kad sakoma "iš didelio rašto išeinama iš krašto". Per daug netikslios, per daug skubotos formuluotės - gal nesutapimų su knygos turiniu ir nėra daug, bet "recenzijos stilių" dar reikėtų tobulinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą