Atsisveikinimas

Ar egzistuoja apibrėžti literatūros vertinimo kriterijai Lietuvoje? Ar jie skirtingi vadinamajai aukštajai intelektualiajai ir populiariajai literatūrai? Ar ši skirtis būtinai apibūdinama pliuso ir minuso priešprieša?

Šis kūrinys neturi jokio kartais intelektualiajai literatūrai, ypač išpažįstančiai „meno menui“ principą, būdingo meninio „ezoteriškumo“ širmos. Tomo Kavaliausko Atsisveikinimas parašytas sklandžiu klasikiniu lengvai suprantamu stiliumi, iš dalies net gyvenimiškas, t. y. nekonstruojantis neįtikimiausių siurrealių tikrovių. Šia prasme jį tikrai galima priskirti populiariajai literatūrai. Tačiau ir pastarosios lygmenys diferencijuotini. Ir ji ne visada privalo būti griežta opozicija aukštajai literatūrai.

T. Kavaliausko romano leitmotyvas – gyvenimo permaina: iš socialinės politinės priespaudos į išsilaisvinimą, iš nykios, žlugdančios individualaus gyvenimo pakopos į atveriančią, rodos, neribotas savirealizacijos erdves...

Romane nepretenduojama į senų vertybių dekonstrukciją postmodernia prasme. Nežaidžiama intertekstualiai kultūriniais kodais – čia tik atsisveikinama su vienomis žmogaus, socialinės santvarkos koncepcijomis, pereinant prie kitų. Sudūžta vieni atskaitos taškai, kad būtų atrasti nauji. Romano žmogus, išmestas iš vieno (posovietinio) laivo, tuoj pat atsiduria kitame („laisvųjų“ Vakarų).

Štai šioje situacjoje skleidžiasi atsisveikinimas – „tarp“... Ant transformacijos slenksčio. Mentalitetinio lūžio kryžkelėj. 

Darius Puras, stokodamas savasties, blaškosi lėkštokoje vidinėje-dvasinėje tuštumoje. Didžioji permaina, išvykimas į Vokietiją – tarytum bandymas įveikti tai: atrasti savo tapatybę, išlaisvinti ilgai slopintą tikrąjį savo alter ego. Deja, kaip taikliai pastebėjo V. Kubilius, ir čia jį sužavi tik blizgučiai.

Žmogus, išlaisvintas iš išorinių suvaržymų, laisvėje atsidūręs akistatoje su savimi, gali realizuoti save. Tačiau ką tai reiškia? Ką Dariui reiškia realizuoti save?

Romano herojui turbūt dar toli iki autentiškumo prošvaisčių, paradigminių dvasinių lūžių... Todėl ir galima sakyti, kad jis nuolat yra „tarp“, savotiškoj neaiškumo būsenoj. Tiksliau, jo gyvenime daugybė išorinių permainių, tačiau, palyginti herojaus dvasinį brandos lygį fabulos pradžioje ir pabaigoje, skirtumai ne tokie dideli. Paskutinė scena net suradikalintai atskleidžia tikrąją Dariaus dvasinę situaciją – „tarp“: jis negali nei pasilikti Vokietijoje, išsvajotuose „laisvuosiuose“ Vakaruose, pas profesorę, nei grįžti namo, į Lietuvą. Herojus pats save įspraudė į kampą, kuriame jam prieš akis visu ryškumu iškilo jo paties vidinė tuštuma. Gal ji galėtų būti akstinas patirti tikrąją – sprogdinančią iš vidaus, visiškai nauja savivokos šviesa nutvieskiančią permainą...?

Tai kokia prasmė romane kalbėti apie tą veikėjo dvasinę tuštumą? Kuo prasminga ši tuštuma?

Tikriausiai ji reprezentatyvi daugeliu aspektų. Be to, meniniu rakursu pagirtina, kad jaučiama distancija tarp Dariaus ir romano autoriaus. Tai atskleidžia ironiją, kurios nemažai antrojoje romano pusėje. Nuo savyje sutelkto rimtumo vis labiau pereinama prie ironijos. Tai – taip pat reikšminga permaina, bylojanti apie autoriaus požiūrio kaitą.

Taip pat derėtų pastebėti, jog labai taikliai parinktas romano Atsisveikinimas knygos viršelis. Tai – iliustracija iš Pietų Afrikos menininkės Pippa‘os Skotnes parodos. Tačiau, rodos, pritaikyta būtent šiam romanui: Darius – tarsi tas vaikas karo lauke, Regina – tarsi ta moteris, kurios nurengti neįmanoma, laikrodis – tarsi tas nesustabdomas laikas, transformuojantis iš vienos dimensijos į kitą...