Atsisveikinimas

Kartą leidyklos „Versus aureus“ redaktorė M. Dautartienė ištarė: „Naują rašytojų kartą reikia auginti ir skatinti jos kūrybingumą. Negalima laukti, kol neberašys dabartiniai grandai.“ Kaip tarė, taip ir padarė. Parašė prašymą LRKSRF ir gavo pinigų. Taip užgimė LRS leidyklos serijos „Pirmoji knyga“ konkurentė – „Versus aureus“ serija „Debiutai“.

Apie pirmąją „Debiutų“ knygą – E. Sakalauskaitės mini romaną „Žalčių karalienė“ – nieko daug pasakyti negaliu: mergaitiškai perrašyta mitologinė lietuvių pasaka, ir tiek. Dabar – antras leidinys. Mažasis romanas. (Cha, toks žanrinis skirstymas pagal apimtį primena „VP Market“ parduotuvių pavadinimus. Lauksim maxi romano...)

Pradžiai reikia trumpai pristatyti naują, beveik negirdėtą autorių, taip sakant, jį identifikuoti. (Kaip vėliau pamatysite – ne be reikalo...) 36 metų buvęs panevėžietis, masačusetsietis, o dabar – kaunietis. Beveik filosofas. 1998 m. JAV įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, magistru tapo 2000 m. VDU, nuo 2003 m. – L. Donskio doktorantas. Moksliniai interesai: taikomoji dalykinė etika, populiarioji kultūra, šiuolaikinė JAV kultūra. Dėstomi dalykai: dalykinė etika, šiuolaikinė JAV istorija. Hobis: literatūra, esė ir romanų rašymas. Spausdino apsakymus „Nemune“, esė – „Kultūros baruose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, šiuo metu žurnalistauja „Verslo žiniose“ (kad tai jis, panašu ne tik iš vardo bei pavardės, bet ir iš stiliaus). Žodžiu, pusiau skustas, pusiau luptas šiuolaikinės visuomenės „vaisius“: nei lietuvis, nei amerikietis, nei filosofas, nei kultūrologas, nei žurnalistas, nei rašytojas...

Prisipažinsiu, kad visada drebančiomis rankomis vartau literatūrinius debiutus. O gal?! Gal pagaliau – nežinomas genijus su savo nepakartojamu šedevru. Ir kiekvieną kartą įsiutęs tėškiu knygą į sieną. Dar vienas šūdmalys su eiline savo virškinimo porcija!

Šią knygą trenkiau sienon tris kartus. Pirmą kartą – už nemokšišką pradinukišką stilių. Antrą – už banalutėliausią fabulą. Trečią, paskutinį, – už išsigimėliškų buržuazinių vertybių (romaniuko anonse jos vadinamos tikrosiomis Vakarų pasaulio vertybėmis) propagavimą.

Į nustekentą sąjūdinę 1990-ųjų Lietuvą atvyksta turtinga vokiška Frau. Nusižiūri žalią ir neišprususį 19-metį lietuvaitį, jį suvilioja ir išsiveža į visko pertekusį Faterlandą, kur ore tiesiog plevena europinės kultūros Geist. Tiksliau sakant, turėtų, bet kažkodėl neplevena. Visi kalba tik apie seksą ir pinigus. Jaunuolis išmokomas buržuazinio vyriškumo tiesų: „Vyru pasijusti galima dvejopai: išdulkinti moterį arba užsidirbti pinigų“ (p. 88). Bobą jis dulkina, bet babkių neturi. Tačiau jis jau turi savo gyvenimo moto, todėl grįžta tėvynėn nusipirkti šviesaus rytojaus. Viskas.

Nežinau, kiek šis romaniūkštis autobiografinis. Tačiau amerikietiškos populiariosios kultūros dvasia jame juntama stipriai. Jei lygintume jį su E. Limonovo „Tai aš, Edička“, tai akivaizdu, kad T. Kavaliauskas parašė visiškai nevykusį „Antiedičką“.

Išmečiau knygą šiukšlynan ir, lyg kažko gailėdamas, netikėtai prisiminiau T. Kavaliausko esė apie blynus „Šatėnuose“. Tik žodį „blynai“ pakeičiau žodžiu „buržujai“:

„Toks jau dėsnis, kad suabsoliutintas dalykas greitai tampa iš viso nereikšmingas arba net tabu. Atsižvelgiant į tai, reikia iškelti klausimą, ar apskritai vertėjo rašyti apie buržujus. Wittgensteinas sakė: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Perfrazuojant šį iškilų mąstytoją, galbūt verta pridurti, kad jei apie buržujus negalima kalbėti, juos reikia valgyti, t. y. valgyti buržujus, o ne apie juos filosofuoti!“


Kas čia, po velnių, viduriuoja?