Atsisveikinimas

Alfonsai irgi verkia

Gaila ir netgi apmaudu, kad iš skaitytojo sąmonės vis intensyviau trinamas apybraižos žanras. Tačiau rinkos dėsniai negailestingi: dabar „ant bangos“ romanai – didieji, mažieji, sakmių, sapnų, o kartais – net labai nemenkų paistalų. T. Kavaliausko „Atsisveikinimo“ paistalais tikrai nevadinu (sergėk, Dieve!), bet apysakos žanras lenda jo knygoje viršun – lygu besipešiojąs pamušalas – per visas siūles. Ir gerai, ir nieko čia blogo, juk gyvenime visko reikia – ir trinyčio (kasdieniams artojo marškiniams), ir šešioliknyčio (gal, sakau, kokiai nors kunigo stulai?).

Justino Kubiliaus ištarmė debiutuojančio prozininko knygos pabaigoje „Apie „Atsisveikinimą“ ir jo autorių“ nei giria posovietinio jaunuolio situaciją, išdėstytą fabuloje, nei peikia, tik įvardija kaip nepavydėtiną. Man jo situacija taip pat rodosi nepavydėtina, tik visai dėl kitos priežasties: politologijos studentas Darius Puras – anaiptol ne romantiškai nusiteikęs vaikigalis, netyčiomis pamilęs už save vyresnę Miuncheno universiteto dėstytoją, pakviestą skaityti kurso Kaune, ir jos išsiviliotas į Vokietiją. Jis paprasčiausias „alfonsas“, kurių, deja, (kuo gyvenimas sudėtingesnis) vis gausiau, todėl tikrosios Vakarų vertybės, ta hėgeliškoji Geist (p. 115) Dariui ir lieka svetima. Todėl jis negeba įveikti nevisavertiškumo komplekso, dėl to švelniai apgailestaujama anotacijoje.

„Alfonsą“ atpažinsi iš trijų dalykų: nekaltumo, drovumo ir naivumo mišinio akyse (p.119), seksualiosios riterystės (p. 113) bei kaustančios pagarbos savajai maitintojai (p. 116). Tokio tipo vyrai kaip „Atsisveikinimo“ herojus turi dvi išeitis – arba visą gyvenimą mėgautis gerokai pavytusios moteriškės (žilė galvon – velnias uodegon!) dosnumu, arba sukilti. Dariaus garbei dera pasakyti, jog jisai – tegul niekada net nepagalvojęs, kad į Vakarus galima važiuoti dirbti (p. 86), gerokai apsispardęs su savuoju ego (Dirbti už dešimt markių, o vakare gerti galas žino kokios vertės vyną? Išvalyti autobusą ir grįžti į vilą? – p. 92), vis dėlto pabando vaduotis iš Frau Reginos piniginės, o galiausiai netgi ryžtasi užsidirbti markių... Bėda, kad Frau Regina Schürer, dėstytoja ir rašytoja (nors veikiau – tiktai schreibende Frau), kategoriškai priešinasi vaikino savarankiškumo siekiams (p. 119): Kaune tu ir žvelgei į mane visiškai kitaip. O čia panorai dirbti, dirbti, dirbti. Dabar, užsidirbęs, keli sparnus skrydžiui į Kauną. Lakūnu tapai? „Ikaro“ autobuso nepakanka? Taip tu supranti vyriškumą?

T. Kavaliauskas, mažojo romano autorius, Frau Reginai labai negailestingas. Skvarbus, skrodžiantis, analizuojantis prozininko žvilgsnis fiksuoja viską: ir kad emancipuotosios vokietės krūtys veikiau bobiškai putlios, nei jaunatviškai pūpsančios, ir kad jinai pusaklė – be akinių neįžiūri, kas mažomis raidelėmis restorano meniu surašyta, ir kad pikta, o supykusi vulgaroka: turėjai vyresnę, užsimanei jaunesnės? Turėjai bavarę, užsimanei aukštaitės? Gal tave ištiko tarpkultūrinio pisiaus priepuolis? (p. 117). Tiesą sakant, Frau Regina didesnės pagarbos nė neverta – susidaro įspūdis, kad Dariaus šiai turtingai bavarei prireikė ne vien kaip artėjančios menopauzės grėsmės vejamai moteriai, kuri linkusi godžiai pasinaudoti jauno vyro galiomis. Manau, labiausiai jauno kūno reikėjo jos romanui „Der Ritter der Liebe“, kuris taip ir lieka neparašytas...

Neteisina T. Kavaliauskas ir Dariaus (vertėtų sakyti – antiherojaus), nes jisai, tas jaunasis „alfonsiukas“, kuriam taip „sunku“ ir būti Vakaruose, ir atsisveikinti su jais, net tuomet, kai per paskutiniąją dviejų vakarienę išdidžiai nuteškia kelneriui 200 markių – lyg ir prieš savo širdies damą pasipuikuoti norėdamas, lyg ir savo vyriškumą reabilituoti – vis dėlto yra perdėm „mamytukas“, perdėm kaunietišku daiktiškumu užsikrėtęs...

Trumpai drūtai: apie merginas ar moteris, parsiduodančias Vakarams dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, kaip sakė V. Kudirka, prirašyta ir per TV parodyta begalės „meilės tremtinių“ istorijų... O T. Kavaliauskas pasakoja mums netradicinę situaciją. Įmanoma, kad ši tema sudomins ir Vakarus, nes autoriaus stilius nepretenzingas, tad knyga be didesnių keblumų gali būti išversta į visas Europos kalbas.