Aklumas

Neduok Dieve apakti sankryžoje, kai užsidega žalia šviesa.

Užsidegus žaliai šviesai, reikia vėl važiuoti.

O ką daryti, jeigu vairuotojas nebemato? Jeigu jį ištiko staigus aklumas, ir jis mato tik baltą rūką be jokių daiktų? 

Paskui apanka ir kiti. Ligonį apžiūrėjęs okulistas. Akių gydytojo pacientai. Visi, bendravę su oftalmologu ir jo pacientais, ir visi kiti, matęsi su paminėtais personažais. O paskui ir visi visi, susitikę su ankstesniais. Galiausiai apanka visa šalis, išskyrus vieną vienintelę moteriškę. Ji susijusi su akių ligų specialistu.

Na, gal ir dar kai kurie kiti netapo neregiais, bet visų iškart juk žvilgsniu neaprėpsi. Žmogaus bendravimo laukas ribotas, ir tarp romano personažų matome tik vieną likusį regintį, tiksliau, reginčią.

Visi kiti apako – šlavėjai ir čiuožėjai, valdininkai ir darbininkai, padavėjai ir kepėjai, nešikai ir bėgikai, kompiuteristai ir beletristai, kritikai ir paralitikai, rašytojai ir dažytojai, rezidentai ir prezidentai, bocmanai ir locmanai, deputatai ir filomatai, pilotai ir begemotai...

Nagi ne, čia suklydome! Gyvūnai neapako. Bent jau šunys, kurių prisipildo visas bevardis miestas bevardėje šalyje su bevardžiais gyventojais neregiais.

Beje, kadangi šia liga užsikrečiama bene tiesiog per žvilgsnį, ji neapsiribojo viena šalimi. Apako visas pasaulis, visa Žemė Žmonių Planeta. Saramagas apie tai sako (p. 212): „Gal žmonija sugebės gyventi be akių, tačiau tada ji liausis būti žmonija“; „esame <...> šimtai milijonų sugriautame ir išsekusiame pasaulyje“. 

Šunys šmirinėja po miestą, per kurį slenka vieni už kitų laikydamiesi „Aklumo“ personažai – okulistas, policininkas, mergina tamsiais akiniais, senis su juodu raiščiu ant akies ir kiti/kitos, ištrūkę iš sudegusio beprotnamio, kuriame buvo internuota beveik trys šimtai būtybių su regėjimo negalia. Romano veiksmui artėjant prie  pabaigos, per miestą klupinėja „septyni piligrimai“ (p. 224).

Elektra, vanduo ir dujos nebetiekiama, kompiuteriai nebeveikia, akli ekskrementais apskretę žmonės tupinėja ir šliužinėja miesto gatvėmis per išmatų krūvas, mėgindami išplėštose parduotuvėse aptikti ko nors valgomo. Tai pragaras žemėje, per vieną savaitę ištikęs jos gyventojus. Taip „atrodo šių dienų pasaulis“ (senio su juodu raisčiu žodžiai), kai žmonėms likę tik keturios juslės (p. 201). 

Romanas ir prasideda niekuo nepaaiškinta, paslaptinga šalies (ir viso pasaulio) apakimo istorija, ir baigiasi paslaptingu ir netikėtu visų atakimu. Tiesiog taip sumanė literatūros 1998 metų nobelistas Žozė Saramagas (José  Saramago). Tokia vizija jį ištiko. Vizija-perspėjimas.   

Jam, visuomenės kritikui ir pesimistui, aišku, jog žmonija degraduoja, tad aklųjų visuomenė (ir sykiu pasaulio pabaiga) yra logiška pasekmė, kuri mus ištiks ateityje... O žmonių padermės būdas yra aiškiai skatologiškas (p. 113), t.y. koprologiškas... 

Trumpoje pokylio kalboje Nobelio premijos įteikimo vakarą Žozė Saramagas, pirmasis portugalų rašytojas nobelistas, sakė: „Šioji pati šizofreniška žmonija, kuri geba nuskraidinti instrumentus į kitą planetą jos uolų sudėčiai tirti, gali abejingai stebėti milijonus žmonių mirštant iš bado. Nuskristi į Marsą rodosi lengviau negu užsukti pas artimą. Niekas neatlieka savo pareigos. Vyriausybės neatlieka, kadangi nežino, nesugeba ar nenori, arba kadangi joms neleidžia tie, kurie pasaulį valdo veiksmingai. <...> Mes, piliečiai, irgi neatliekame savo prievolės“.

Vertėjas Leonas Judelevičius išvertė romaną su aiškiu realijų išmanymu, sklandžia, žodinga ir vaizdinga kalba, išlaikydamas autoriaus skyrybos nuostatas – iš skyrybos ženklų vartoti tik tašką ir kablelį, tiesioginę kalbą išskirti tik didžiąja raide sakinio viduryje, pasakoti labai ilgais sakiniais. Nepaisant šių Saramago stiliaus įdomybių, knyga smagi skaityti. Maga sužinoti, kas bus toliau ir kuo šis košmaras baigis. O baigiasi laimingai, tik laukia šalies ir pasaulio infrastruktūros atgaivinimo darbai...

1922 metais gimęs rašytojas mirė 2010 birželio 18-ąją. Vargu ar galima manyti, jog romano veiksmas vyksta „tikriausiai Lisabonoje“, kaip kai kas spėja. Autorius kaip tik siekė sukurti neapibrėžtos, neįvardintos šalies ir miesto įspūdį, ir leidimą ekranizuoti romaną (Blindness, 2008) davė tik su sąlyga, kad bus išlaikytas šitas vietos nenusakomumas, kad bus neaišku, kokiame mieste atsitiko aklumo apidemija. 

Regis, dėl redagavimo stokos knygoje likę smulkių nepasižiūrėjimų, reikėtų pataisyti, jei būtų leidžiamas antras smagiai skaitomo romano leidimas. P. 122: šie tiek (=šiek tiek) monetų. P. 128: prie dėžutės, dabar jau buvo nebegyvos (nereikia žodžio buvo). P. 144: jis (=ji) gana tvirtu balsu tarė, Aš tokia pat kaip kitos. P. 201: savaitę badavę (=badavęs) būrelis. P. 207: gydytojo jas (=jas gydytojo) žmona uždegė. P. 210: kas bus nutikę blankams (=bankams). P. 248: organizujojasi (=organizuojasi) kitoje aikštėje.