Aklumas

Kilęs iš kaimo šaltkalvis daugiau nei 20 metų dirbo spaudoje. Iki 60-mečio išleido du nevykusius romanus, kuriuos parašė (ar tik dėl neraštingumo?) be skyrybos ženklų. Tokį „neprofesionalą“ Lietuvoje pašieptų kiekvienas kultūrinių tinklalapių komentuotojas, o jis išleido „Aklumą“ ir už jį gavo Nobelio premiją. Yra apie ką pamąstyti, juo labiau kad romanas turi nemažai paralelių su kitais žymiais kūriniais: A. Camus „Maru“, F. Kafkos „Procesu“ ir Bruegelio paveikslais, vaizduojančiais elgetas.

Knygos veiksmas prasideda tuomet, kai bevardžiame mieste ima siausti keistos ligos epidemija. Žmogus dirba įprastus kasdienius darbus ir staiga pradeda viską matyti baltai. Pirmą dešimtį ligonių vyriausybė atskiru nutarimu izoliuoja nuo visuomenės ir laiko nedideliame pastate už tvoros. Teritoriją saugo kareiviai, kurie, bukai tratinadami iš automatų į menkiausią bruzdesį, nužudo nemažą dalį internuotojų. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad tarp pastarųjų yra viena reginti – gydytojo oftalmologo žmona. Galima teigti, kad jei nebūtų šio personažo, romano veiksmas būtų pasibaigęs žymiai greičiau. Nes aklumas – ne tiek gudri metafora, apibūdinanti amoralumą ir degradavimą, kai paprasčiausiai „užsimerkiama“ matant neteisybę ar sąmoningą apgavystę, kiek fizinis trūkumas, be kurio suirtų įprasta sistema. Viena vertus, galima naudotis kitų nelaimėmis, kaip ir daro stipresnieji palatos gyventojai, arba nesilaikyti higienos reikalavimų, nes „vis tiek niekas nemato“, bet kita vertus, galima peržengti visuomeninius tabu ir nepaisyti kitų visuomeninio statuso, matomo tik išoriškai. Visa tai išsamiai aprašoma romane, kurio įvykiai klostosi gana tragiškai, nes pamažu pasirodo, kad hierarchija, kvaila biurokratija ir moralinė bei fizinė prievarta anksčiau ar vėliau atsiranda ir aklųjų bendruomenėje. Laimė, viskas baigiasi gerai: galima sakyti, kad vienintelė reginti moteris ir išgelbėja pasaulį. Tik jos neišsenkamos išminties, kantrybės, sumanumo ir ryžto dėka aklieji išsivaduoja iš paslaptingo diktatoriaus, duodančio komandas ir maisto, valdžios ir grįžta į miestą.

Vis dėlto nelabai lengva skaityti savotiškos sintaksės tekstą, juo labiau ilgus dialogus ir autoriaus filosofinius intarpus, kur jis tipizuoja žmones ir išsako savo nuomonę apie jų moralę ir įpročius. Veikėjai lieka bevardžiai, daug apibendrinama: panašu, kad kritikuojantis socialinę santvarką rašytojas mąsto globaliai.