Aklumas

Jose Saramago (g. 1922 m.) – portugalų rašytojas, poetas, dramaturgas, eseistas, Nobelio premijos laureatas (1998 m.). Tai pirmasis portugalų rašytojas, sulaukęs tokio aukšto įvertinimo. Gimęs Alentežaus provincijoje, bežemių valstiečių šeimoje, neturėjo galimybių siekti aukštojo išsilavinimo, tad amatų mokykloje įgijo šaltkalvio specialybę. 1947 m. išleidęs romaną „Terra do pecado" („Nuodėmingoji žemė“), dvidešimt metų bendradarbiavo žiniasklaidoje, spausdino straipsnius, esė, eilėraščius, vertė Perą Lagervistą, Gi de Mopasaną, Levą Tolstojų, Šarlį Bodlerą, Hėgelį. Antrasis romanas „O ano de 1993“ („1993-ieji metai“) taip pat nesulaukė dėmesio, ir tik 1982 m. netikėtą pasisekimą pelnė meilės romanas „Memorial do Covento“ („Prisiminimai apie vienuolyną“). Nuo tos dienos kiekvieną jo knygą lydėjo sėkmė ne tik Portugalijoje, bet ir visame pasaulyje. Ypač prieštaringą atgarsį sukėlė 1991 m. pasirodęs romanas „O Evangelho Segundo Jesus Cristo“ („Evangelija pagal Jėzų Kristų“), kuriame savitai interpretuojamas Kristaus gyvenimas.

Jose Saramago kūrybai būdinga savita ironiška intonacija, derinama su geraširdžio bešališko pasakotojo pozicija. Kiekviename romane autorius pasitelkia kokią nors fantastinę prielaidą, alegorine forma perteikia istorinius arba šių dienų įvykius.

Rašytojas turi savitą stilių, nepripažįsta jokių skyrybos ženklų, išskyrus tašką ir kablelį, į tekstą įpina dialogus ir juos pradeda didžiąja raide, todėl iš pradžių skaitytojams gali kilti šiokių tokių keblumų.

Romano veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje, mieste, tikriausiai Lisabonoje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką.

Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet skaitytojai stebi vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros.

Aklumas - ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos?

„Aklumas“ - labiausiai stebinanti ir nerimastingiausia Jose Saramago knyga. Jo fantazija tokia įtaigi, kad pribloškia skaitytoją ir verčia suvokti kokiomis trapiomis ir nenuspėjamomis socialinėmis sąlygomis gyvename ir visada gyvensime. Tai romanas visiems laikams.

Harold Bloom

Nė vienas Nobelio premijos kandidatas nėra labiau vertas tokio pripažinimo nei šis romanistas.

The New York Times