Spalio 26 dieną Mokytojų namuose vyko XXVIII „Filologijos ruduo“ – kasmetinis studentų kūrybos konkursas. Jo idėja kilo 1980-aisiais tuometiniam Vilniaus universiteto filologijos fakulteto jaunimui, garsėjusiam kūrybingumu bei aktyvumu. Idėjiniu „Filologijos rudens“ tėvu laikomas Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis. Šiame renginyje yra debiutavę, dalyvavę ar prie organizavimo prisidėję daugybė gerai žinomų poetų bei prozininkų. Pastaraisiais metais „Filologijos rudenį“ organizuoja VU Filologijos fakulteto studentų atstovybė.
Šiek tiek vėlavęs, renginys kaip ir pernai prasidėjo muzikine įžanga. Dainavo pati renginio vedėja, kuri vėliau perskaitė jau, matyt, tradiciniu tapusį tekstą apie „žavų, vos dvidešimt aštuonerių subjektą – „Filologijos rudenį“, figūravusį pernykščiuose ir šiuometiniuose skelbimuose-kvietimuose į renginį („Iš už romantiškai apgriuvusių Domus Filologia mūrų…“ ir t.t.). Netrukus buvo pakviestas pirmasis skaitymų dalyvis, pasak vedėjos, vienintelis šio vakaro kandidatas į svajonių jaunikius, Algirdas Kviklys iš Kauno, kuris pasiguodė esąs „viso labo tik ekonomistas“ ir įrodė, kokių lyriškų vaikinų šiais laikais galima rasti ekonomikos fakultete. Į klausimą, kaip gyvena, bohemiškai norėtų atsakyt jis: „Cherce La Femme tariu švelniai“. Antroji dalyvė Rasa Uždravytė teigė, jog nemėgsta prisistatymų ir scenoje tampa raudona braške. Tikriausiai dėl jaudulio mergina skaitė taip tyliai, jog sunku buvo ką nors išgirsti net ir sėdint pirmose eilėse. Deja, niekas iš salės taip ir nešūktelėjo: „Garsiau!“, o ir organizatoriams nekilo mintis sureguliuoti mikrofono. Bene laisviausiai ant scenos jautėsi Eugenija Marksaitė. Perskaičiusi pirmą eilėraštį „Vilnius Vilniuje šiandien į darbą neina“, ji priminė publikai, jog ši galinti ir paploti. (Publikos reakcija apskritai buvo keista, vieniems dalyviams ji negailėjo aplodismentų po kiekvieno eilėraščio, kitiems plodavo tik po viso pasirodymo, nors nemanau, kad įtakos tam turėjo tekstų kokybė, greičiau jau skaitovų daromos pauzės.) Kita dalyvė, Živilė Litvinaitė, savo eilėraščiuose taip pat mini sostinę: „ant miegančio Vilniaus“, „Vilnius rūko“. Jurga Tumasonytė, prisistačiusi kaip leksinės akupunktūros seselė (organizatoriai pageidavo, kad dalyviai atsiųstų trumpą, šmaikštų savęs pristatymą-aprašymą), skaitė prozą. Milda Varnauskaitė, pasiskundusi, jog ant scenos jai „kažkaip čia nelabai patogu“, taip pat skaitė prozą, kurioje atskleidė pasakotojos, manančios, jog ji yra stalas, jausmus: „Gal kas ir džiaugtųsi, būdamas stalu, bet aš nesidžiaugiu“. Beje, dalyviams skaitant savo kūrybą, salėje dažnai girdėdavosi kikenimas. Ypač iš to kampo, kuriame sėdėjo ankstesnių „Filologijos rudenų“ organizatoriai, dalyviai bei šiaip rimtesni literatai. Pertrauką tarp skaitymų užpildė Agnės Biliūnaitės (ir kitų kažkodėl nepristatytų jaunųjų menininkų) audiovizualinės poezijos projektas „Sintezija“. Po to renginio vedėja pasiūlė grįžti prie „klasikinio skaitymo iš popierėlio“ ir pakvietė į sceną klasikinės filologijos atstovę, pirmakursę Liną Girdvainytę. Ši perskaitė eilėraštį, „pavadintą „Broliui ir sesei“, nors jis faktiškai nieko bendra su tuo neturi“. Vėliau – kitą eilėraštį „be pavadinimo, nes sugalvoti pavadinimą kartais sunkiau nei patį eilėraštį“. Kita Lina, Paukštytė, pralinksmino publiką, teigdama jog jai labai baisu, nes įsivaizdavo, kad čia bus tamsu, daug lapų, žvakių ir užsidegs jos plaukai. Vėliau ji pasipasakojo, jog turi prozos, bet jos čia tiek daug, kad gal geriau neskaitys, paskaitys eilėraštį. Eilėraščius rašo ir Ieva Anelauskaitė. Tiesa, publikai juos perskaitė ne pati Ieva, o jos kūrybos gerbėja. O štai Julija Paškevičiūtė, kuriai „be tikėjimo, muzikos ir naktinės kūrybos – tik kūnas“, skaitė prozą. Kaip ir Gintarė Svetlavičiūtė, kurią, mėgstančią vaikščioti debesimis ir rinkti krentančius lapus, dažnai kamuoja nemiga, o kūryba – vaistai nuo jos. Priešpaskutinė ant scenos pasirodė šio straipsnio autorė, o po jos – Julija Lašinskaitė, kaip pati prisistatė – ekologė, rašanti poeziją (ir prozą). Skaitymams įsibėgėjant, žiūrovų pradėjo pastebimai mažėti, tad organizatoriams beliko paskutinis koziris – paskelbti, jog renginio pabaigoje koncertuos Domantas Razauskas. Ir jei ne tai, kažin ar salėje būtų likę dar kas nors be nugalėtojų apdovanojimo nekantriai laukiančių dalyvių ir jų draugų.
D. Razauskas prisiminė anksčiau vykusius „Filologijos rudens“ vakarus, prie kurių organizavimo prisidėjo ir pats. Jis stebėjosi, kad „Filologijos ruduo“ išsikraustė iš centrinių VU rūmų, kad skaitymai pasidarė tokie rimti, jog nebeliko vietos komentarui ar pajuokavimui iš salės, nebedzingsi butelių stiklas... (Tiesa, tuomet kažkas iš salės paslaugiai priminė publikai šį garsą.) Pamąstęs, ką gi pagroti, jog neišsklaidytų renginio dvasios (gal „Reikia draugą turėti“?), Domantas atliko kelias savo dainas, demonstruodamas, kaip laisvai galima jaustis ant scenos, šiltai bendrauti su publika ir sužavėti ją. Tokių aplodismentų po savo pasirodymų nesulaukė nė vienas dalyvis. Nepadėjo net organizatorių ne kartą elektroniniu paštu siųstas raginimas savo tekstus pateikti kuo originaliau.
Lyginant šiuometinį renginį su 2004-ųjų „Filologijos rudeniu“, kuriame dalyvavau pirmą kartą, dar būdama moksleivė, darosi šiek tiek liūdna. Tai buvo jubiliejinis, 25-asis renginys, ir, mano nuomone, paskutinis autentiškas, nepraradęs savitos dvasios „Filologijos ruduo“. Tąsyk organizatoriais buvo jau minėtas D. Razauskas bei L. Miknevičius, kurie surengė du skaitymų vakarus: vieną pradedantiesiems, kitą jau puikiai žinomiems literatams, senųjų „Filologijos rudenų“ dalyviams bei laureatams. Organizatoriai tuomet sulaukė rašančiųjų antplūdžio – poezijos ir prozos tekstus atsiuntė daugiau nei šimtas autorių. Žinant, jog šiemet „Filologijos rudens“ komisijos teismui buvo pateikti dvidešimt keturių autorių darbai, ir išgirdus daugumos iš atrinktų keturiolikos geriausiųjų tekstus, belieka pasvarstyti, ką gi galėjo parašyti likę dešimt?..
Pažvelkime kad ir į neseniai „Nemune“ spausdintų Lemberto literatūrinio konkurso laureatų kūrybą. Šis konkursas taip pat skirtas studentams, tačiau jo atrinktų dalyvių tekstų kokybės nepalyginsi su šiuometinio „Filologijos rudens“. Kodėl? Galbūt trūko reklamos? Galbūt dėl to, jog šis konkursas vis labiau ir labiau tolsta nuo pradinės idėjos, prarasdamas savo prestižą? Galbūt organizatoriai nebe tie žmonės, kurie patys domisi literatūra, kuriems kūryba – gyvenimo būdas, kurie rūpintųsi tokiais renginiais visų pirma dėl savęs ir pritrauktų bendraminčius?
Nuomonės ir nedalyvavimo priežasčių pasiteiravau dešimties rašančių studentų, kurių kūryba įvertina įvairiuose konkursuose, publikuojama kultūrinėje spaudoje. Paradoksalu, bet dauguma jų studijuoja ne filologijos fakultete. Atsakymų buvo labai įvairių. Vieni teigė nematę reklamos, ją pastebėję per vėlai ar nesugebėję išsiaiškinti, kur reikia pristatyti tekstus (pernai, kai su filologynu dar neturėjau nieko bendro, skelbimą apie konkursą taip pat aptikau per vėlai), kiti – jog reklamos netrūko, tačiau jie paprasčiausiai neturėjo laiko, motyvacijos ar tradicijos lankytis „Filologijos rudenyje“. Buvo nuomonių, kad skaitymai iš popierėlio neįdomūs ir kad šiame konkurse proteguojami savi, t.y. VU Filologijos fakulteto studentai. Nesiimu daryti kokių nors apibendrinimų ar išvadų, galbūt apie tai reikėtų pamąstyti patiems renginio organizatoriams.
Grįžtant prie pasakojimo apie šiuometinį „Filologijos rudenį“ – po D. Razausko pasirodymo buvo padėkota vertinimo komisijai: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojui Pauliui V. Subačiui bei poetams Mariui Burokui ir Agnei Biliūnaitei. Tuomet paskelbti nugalėtojai. Prozos sektoriuje trečiąja vieta džiaugėsi Milda Varnauskaitė, o poezijos sektoriuje – Lina Krakauskaitė. Antroji vieta už prozą atiteko Julijai Paškevičiūtei, už poeziją – savo kūrybą atsiuntusiai, bet renginyje jos neskaičiusiai, Simonai Jankūnaitei. Pirmąją vietą prozos sektoriuje laimėjo Jurga Tumasonytė, o poezijos skilty pasisekė šių eilučių autorei, dar prieš mėnesį pasižadėjusiai parašyti renginio reportažą į savaitraštį „Literatūra ir menas“. Nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais, knygomis ir pakvietimais į kiną bei teatrą. Galiausiai – tradicinė padėka rėmėjams ir atsisveikinimas.
Po renginio prie Mokytojų namų vis dar šurmuliavo dalyvių bei žiūrovų grupelės, į dangų kilo cigarečių dūmai, naktį nušvietė mėnesiena. Gal tai pilnatis kalta dėl šio renginio sėkmių ir nesėkmių? Tikriausiai ne vienas dalyvis mintyse pagalvojo: ir kaipgi tokią šviesią rudens naktį nepaimti į rankas plunksnos ir neužrašyti savo gilios minčių tėkmės?..
